Aleksandras Kušnaras su kolega Olegu Patapenko 2013 m. Chabarovske sukūrė internetinės žiniasklaidos platformą „Amurburg“. Portalo turinys kirtosi su Kremliaus politika, pateikdavo visai kitokias vietines realijas. Netrukus žurnalistams teko priverstinai palikti Rusiją. Aleksandras Kušnaras atsidūrė Lietuvoje ir įkūrė kitą naujienų portalą ‒ „Newsader“.
Pokalbis su Aleksandru vyko beveik tuo pat metu, kaip ir 7-oji tarptautinė konferencija „Lingvistiniai, edukaciniai ir tarpkultūriniai tyrimai 2017“ (LEIC Research 2017) Vilniaus universitete. Joje dalyvavo ir nemažai Rusijos pranešėjų, kurie teigė, kad žiniasklaida Rusijos regionuose turi kur kas daugiau laisvės nei sostinėje.
Pašnekovo kalba redaguota
„Jei jau apie tai prakalbome – aš esu politinis imigrantas, bet pabėgėlio statuso Lietuvoje neprašiau. Čia gyvenu kaip Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos akredituotas užsienio žurnalistas.
„Newsader“ įkūriau jau būdamas Lietuvoje. To čia ir atvažiavau. Portalas startavo 2015-ųjų liepą, o aš atvykau tų metų kovą. Rusijoje nebuvo prasmės pradėti projekto, nes bet kurią akimirką jam galėjo kilti grėsmė. Šiandien gausybė portalų yra užblokuoti. Valdžia siekia blokuoti net ir anonimaizerius – programas, padedančias išvengti blokavimų. Internetą norima cenzūruoti – tai primena situaciją Kinijoje arba Šiaurės Korėjoje. Jei savo puslapiui naudočiau domeną .ru, šį internetinį resursą būtų lengva kontroliuoti. Dėl to užregistravau domeną .com, o teisiškai veiklą įsteigiau Lietuvoje, nes europietiškoji teisinė sistema puikiai apsaugo. Taigi nesibaiminu būti užblokuotas. Be abejo, mūsų portalas Rusijos skaitytojams gali būti užblokuotas bet kurią akimirką, bet, laimė, kol kas viskas veikia.
Daugiau nei du trečdaliai lankytojų mūsų puslapį skaito Rusijoje ir Ukrainoje, likusi dalis – JAV, Vokietijos ir kitų šalių auditorija. Per pusantrų metų portalo gyvavimo laikotarpį jo lankomumas buvo labai įvairus – kartais pakildavo net iki 140 tūkstančių peržiūrų per parą, tačiau paprastai per parą mus skaito 10–20 tūkstančių vartotojų.
Lietuvoje galima laisvai užeiti į bet kurią valstybinę įstaigą. Rusijoje beveik neįmanoma paimti interviu iš užsienio reikalų ministro pačiam pateikus užklausą. O čia niekas negali uždrausti filmuoti ar užduoti klausimų – užtenka parodyti žurnalisto pažymėjimą ir gali dirbti savo darbą.
Dabartinė mano veikla „Newsader“ nuo darbo regioniniame laikraštyje skiriasi kaip diena ir naktis – ten visi šoko pagal gubernatoriaus dūdelę. Kasdien „iš viršaus“ gaudavome visokių paliepimų, pavyzdžiui, įvykius pateikti taip, kaip nori regiono valdžia. Todėl ši pilka regioninė žiniasklaida yra niekam nežinoma ir neturi galios. Tai ne žurnalistai, o veikiau pinigų plovimo instrumentai.
Sykį man teko imti interviu iš užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus. Nekilo jokių problemų – Lietuvoje galima laisvai užeiti į bet kurią valstybinę įstaigą. Rusijoje beveik neįmanoma paimti interviu iš užsienio reikalų ministro pačiam pateikus užklausą. O čia niekas negali uždrausti filmuoti ar užduoti klausimų – užtenka parodyti žurnalisto pažymėjimą ir gali dirbti savo darbą.
„Amurburg“
2013 metais Tolimuosiuose Rytuose su kolega pradėjome projektą „Amurburg“. Pavadinimą reiktų sieti su didžiausia regiono upe Amūru. Iš pradžių susitelkėme į vietines aktualijas, rašėme apie Chabarovską, Tolimuosius Rytus, bendrai apie Rusiją ir pasaulį. Bet po to patyrėme spaudimą, nes mūsų pozicija laibai skyrėsi nuo oficialiosios – įvykius Ukrainoje įvardijome Rusijos agresija. Buvome perspėti, kad jei eisime šia kryptimi, gali iškilti sunkumų – mažų mažiausiai užsitrenks durys teikti paraiškas finansavimui. Pastaruoju metu Rusijoje apskritai itin lengvai blokuojami finansiniai srautai, įplaukos, be vargo gaunami leidimai kratoms įmonėse. O čia – tik mažylis „Amurburg“... Sėkmingai dirbome pusantrų metų – iš pradžių aštuonis mėnesius be atlygio, tikėjomės gauti finansinę paramą. Pasiekėme savo portalo lankomumo rekordą – 100–150 tūkstančių apsilankymų per parą, kai įprastai mus skaitydavo apie 20 tūkstančių. Tapome oficialiai registruota žiniasklaidos platforma, patekdavome į naujienų juostą „Yandex“ (rusiškoji interneto paieškos sistema – red.), pakildavome į aukščiausias pozicijas.
Detalumo dėlei reikėtų pasakyti, kad valdžia visuomet spaudė Olegą, mūsų vyriausiąjį redaktorių. Galiausiai kartą pasieniečiai išplėšė paskutinį jo užsienio kelionių paso puslapį ir paklausė: „Norite skristi su sugadintu dokumentu?“ Jie tiesiog sugadino jo dokumentą ir ciniškai surašė administracinio nusižengimo protokolą. Tačiau po kelių dienų, kaip jis pats pasakojo, sekmadienį, pasieniečiai nebuvo itin budrūs, tad jam pavyko praeiti pasienio kontrolės postą. Jie turbūt nepastebėjo išplėšto lapo, ir Olegas išvyko į JAV, kur gyvena ligi šiol. Rusijoje pasieniečiai dažnai tyčia išplešia lapus iš užsienio kelionių pasų, kad asmuo nebeturėtų galimybės išvykti legaliai.
„Tu jaunas, gyvenimas ilgas. Kam tau visa tai?“
„Saša, juk nenorėtum, kad tave ištiktų Olego likimas. Tu jaunas, gyvenimas ilgas. Kam tau visa tai? Nesielk šitaip!“
Papasakosiu, ką teko patirti Olegui. Tuo metu gaudavome finansavimą iš įvairių šaltinių, taip pat ir vietines subsidijas. Mums priekaištavo, kad, neva, gaudami valstybės finansavimą, kritikuojame valstybę, užsiimame antipatriotine veikla. Taip jau išėjo, kad įvykiai Ukrainoje prasidėjo po to, kai pateikėme paraišką. Be abejonės, skirtingai nei kita vietinė žiniasklaida, nepataikavome valstybės politikai. Mūsų laisva valia siutino valdininkus ir specialiąsias tarnybas, tad kartą spaudos komiteto viršininkas rėžė: „Saša, juk nenorėtum, kad tave ištiktų Olego likimas. Tu jaunas, gyvenimas ilgas. Kam tau visa tai? Nesielk šitaip!“ Šis pokalbis įvyko po to, kai sulaikė Olegą. Kitą dieną aš susitikau su tuo žmogumi norėdamas sužinoti iš pirmų lupų, kas, po galais, vyksta. Jis man pasakė tiesiai šviesiai: „FST (Federalinė saugumo tarnyba – red.) ėmėsi Olego, gali imtis ir tavęs, jei tęsi veiklą „Amurburge“.
Apie grasinimus, kurių sulaukiu, socialiniuose tinkluose nekalbu. Grasinama daugeliui. Troliai visada atakuodavo bauginančiomis žinutėmis, beje, siunčia jas ir dabar, tačiau jas sulaiko „Facebook“ filtras. Turiu išsaugojęs visas. Kai kreipiausi į „Reporterius be sienų“, pridėjau visas grasinimų momentines ekrano kopijas (angl. screenshot). Tuomet dar svarsčiau, kokiu būdu galėčiau likti Lietuvoje, ar turėčiau prašyti politinio prieglobsčio, bet, laimei, atsivėrė galimybė gauti leidimą gyventi turint užsienio žurnalisto statusą.
„draugė jau guli? Tavo galva plytos prašosi)) iš snukio matosi – šlykštynė!“
„iš chabarovsko?))) džiaugiuosi ))) miegi ramiai?))“
„Matau, ukropiją maitini iš Rusijos, reikia tavim užsiimt.
Klounas! chuinios nerašinėk, chocholų debile
Kušnarai, beproti. Sugrysim į belangę. Pamatysi“
Nežinojau, kad galima į Vilnių
Man pasiūlė važiuoti į Vilnių. „Kodėl jūs būtinai norite į JAV?“ Aš atsakiau, kad nežinojau, jog galima į Vilnių. Jie papasakojo, kad čia yra didelė rusakalbių diaspora ir keliai seniai atviri. Pamąsčiau keletą dienų ir priėjau prie išvados, kad tai būtų visai geras variantas.
Putinas yra simbolis, tačiau jo reikšmė kur kas menkesnė nei Lenino. Būdamas simboliu jis nebėra gyvas žmogus – realaus prezidento Rusijoje nėra, šalį valdo ne jis.
Rusijoje pardaviau nekilnojamąjį turtą, gavau nedidelį palikimą. Be jo būtų buvę labai sunku. Esu šeimos žmogus – turiu žmoną ir 5-erių dukterį. Ji gimė Rusijoje, Chabarovske. Kai žmona norėjo nuvažiuoti į savo tėvo laidotuves, pasakiau, kad tai pavojinga, nes teoriškai įkaitais galima paimti bet ką. Uošvė mane palaikė: „Geriau nerizikuoti.“
Jaučiu ir kitų giminaičių palaikymą. Jie gyvena Chabarovske ir kai kurie mane aplanko. Giminėms, be abejonės, dabartinė situacija Rusijoje nėra prie širdies, bet jie nėra vieši asmenys ir garsiai nereiškia savo nuomonės. Jie nekenčia visų šiuolaikinės Rusijos simbolių. Putinas yra simbolis, tačiau jo reikšmė kur kas menkesnė nei Lenino. Būdamas simboliu jis nebėra gyvas žmogus – realaus prezidento Rusijoje nėra, šalį valdo ne jis. Nėra nė centrinės valdžios. Iš tiesų, skirtingai nei priimta manyti, valstybės reikalus sprendžia ne vienas žmogus ir sprendimai priimami ne Maskvoje, o kiekviename regione atskirai. Kodėl būtent regionuose žmonės patiria didžiausią spaudimą? Nes Maskva neturi jiems jokio poveikio, nors ir labai norėtų. Maskva suteikė regionams teisę naudoti prievartą prieš vietos gyventojus. Niekas nežino, kas vyksta Chabarovske. Žmogų represuoti ir patraukti iš kelio labai lengva, jeigu žiniasklaida tyli.
Ukrainos tema
Nuo pat Maidano pradžios aktyviai rašėme apie įvykius Ukrainoje. Mūsų portale ši tema tapo itin populiari. Surinkome labai daug peržiūrų, o kai patekome į naujienų juostą „Yandex“, peržiūrų skaičius dar labiau išaugo. 2014-ųjų žiemą–pavasarį „Yandex“ naujienų Kremlius nekontroliavo, arba kontroliavo tik iš dalies. Mes žvelgėme į įvykius iš europietiškosios ir ukrainietiškosios perspektyvų. Visiems žinoma, kad Rusijos žiniasklaida įvykius Ukrainoje pateikė kaip JAV intervenciją ir dar vieną amerikiečių organizuotą oranžinę revoliuciją ar arabų pavasarį. Mes tai vertinome kaip pilietinės visuomenės saviorganizaciją. Kai prasidėjo karas, tiksliau, Krymo aneksija, laikėmės labai griežtos opozicinės nuomonės. Atsimenu net tikslią valandą – pirmą nakties Chabarovsko laiku publikavome interviu „Mūsų tankai svetimoje žemėje“ su Borovojumi (Konstantinas Borovojus, Rusijos liberalusis politikas – red.). Taip jau nutiko, kad šio interviu publikacija sutapo su oficialiu sprendimu įvesti karinius dalinius į Ukrainos Krymą. Greičiausiai tada Federacijos taryba ir priemė nutarimą dėl galimybės naudoti RF karius už federacijos ribų. Viso šio nutikimo žavesys tas, kad mūsų publikacija ir oficialaus sprendimo priemimas įvyko tą pačią minutę. Straipsnis netikėtai pateko į „Yandex“ topus – išėjo labai staigi opozicinė reakcija. Vėliau prasidėjo karas Donbase ir mes itin preciziškai sekėme įvykius suvokdami, kad Rusijos žiniasklaidoje vyraus informacinis vakuumas. Rašėme apie Rusijos karinį įsiveržimą į Ukrainą, Donbasą, Krymą, apie separatizmo organizavimą. Beje, tai buvo vienas svarbiausių mūsų veiklos momentų, nes visa likusi Rusijos žiniasklaida 2014-ųjų vasarą separatistus vadino savanoriais (opolčencais). Mes savanoriais jų nevadinome, nebent – separatistais ar smogikais. Kurį laiką naujienų juostoje „Yandex“ figūravo būtent mūsų formuluotės. Tačiau šiandien ten nebeišvysi „prorusiškų smogikų“, „separatistų“ ir panašių apibūdinimų, nes atsirado žodžių cenzūros filtrai. Oficialiai „Yandex“ tai neigia, bet būtent už šiuos žodžius ir patekome į jų nemalonę.
„Vaivorykštė virš Amūro“
Tam tikri šaltiniai man yra minėję, kad Chabarovske FST palaiko ir remia apie 100 lojalių kovotojų. Tai vietiniai nusikaltėliai, kurių rankomis bauginami opoziciškai nusiteikę žmonės
Buvo Chabarovske toks renginys „Vaivorykštė virš Amūro“, jame dalyvavo patys skirtingiausi vietiniai opozicionieriai, tačiau vietinė valdžia renginį pasmerkė. Jis buvo skirtas LGBT, bet tai buvo tik formali renginio priežastis – žmonės pasisakė kur kas įvairesniais klausimais. Protesto akcija buvo vieša ir kilo dėl nepasitenkinimo valdžia – kaip pilietinio nepaklusnumo aktas. Jo metu įvyko nemalonus incidentas – į renginį atėjo kažkokie „tituškos“ (samdyti chuliganai, provokatoriai – red.), sumušė ir apstumdė keletą dalyvių, o mes tai nufilmavome. Tam tikri šaltiniai man yra minėję, kad Chabarovske FST palaiko ir remia apie 100 lojalių kovotojų. Tai vietiniai nusikaltėliai, kurių rankomis bauginami opoziciškai nusiteikę žmonės. Šita šimtinė tuomet ir atėjo į „Vaivorykštę virš Amūro“.
Kai buvo priimtas Dimos Jakovlevo įstatymas, niekšų įstatymas, draudžiantis užsieniečiams įsivaikinti vaikus, mes šią temą iškėlėme. Tuomet nemažai rašėme ir apie Andrejų Marčenko, vietinį Chabarovsko aktyvistą, dabar emigravusį į JAV. Jis buvo persekiojamas už asmeniniame internetiniame puslapyje už tai, kad kritiškai pasisakė apie Rusijos veiksmus Ukrainoje. Taip pat buvo toks herojiškas mokslininkas Aleksandras Ermoškinas, vienas LGBT aktivistų, žmogus, kuris atvirai nemėgo valdžios. Jis buvo geras dėstytojas, dirbo keliuose universitetuose. Tame LGBT renginyje jam buvo stipriai sužalota galva, mes taip pat tai nufilmavome. Po to įvykio jis emigravo į Ameriką. Beje, mano kolega Aleksandras Romanovas pabėgo iš Rusijos 2016-ųjų pavasarį, jis taip pat buvo sumuštas, o dabar su šeima gyvena Gruzijoje. Apie Aleksandrą taip pat parašėme. Šiuo metu su juo dirbame „Newsader“. Bėda ta, kad Amurburg.ru domenas uždarytas, todėl šiuo metu nėra galimybės peržiūrėti visos medžiagos. Jis neveikia, nes nebemokama už serverį, kuriame talpinome portalą.
Negaliu teigti, kad vidutinis Rusijos pilietis yra sustabarėjęs
Skirtingai nei Lietuvos, Rusijos visuomenė yra stipriai susiskaldžiusi. Visuomet lyginu kuo normalūs organizuoti europiečiai skiriasi nuo rusų. Jūs esate vieningi, turite pilietinę sąmonę ir jaučiate atsakomybę. Jūs kolektyviai stojate įstatymų pusėn ir ginate žmogaus orumą. Rusijoje ginti žmogaus, kurį žiauriai sumušė ar pažeidė jo teises, geriausiu atveju susirinks pažįstami ir kolegos, nes kiekvienas rūpinasi savimi. Smurtas Rusijoje taip išsikerojęs, kad niekas nesistebi, jei ką nors sutalžo, ypač LGBT aktyvistą. Visuomenėje mažai empatijos. Negaliu teigti, kad vidutinis Rusijos pilietis sustabarėjęs ar nejautrus. Paprastą žmogų jis užjaučia. Bet jei dėl savo įsitikinimų nukentės politinis aktyvistas, žmonės bus abejingi, nes politinis aktyvizmas provincijoje, ypatingai Chabarovske – tikra egzotika. Tačiau viskas pakrypsta šiek tiek kitaip tada, kai atvažiuoja opozicijos lyderis Navalnas. Susirenka 100–500 žmonių. Miestui, kuriame gyvena 600 tūkstančių – mažoka, ar ne? Juolab kad tikrai yra daugiau iniciatyvių, jaunų, siekiančių pokyčių piliečių. Tokių žmonių būta ir prieš penkerius metus, yra ir dabar. Apie Navalną galima visaip galvoti, bet jis žmones traukia. Jeigu atvažiuotų Jašinas arba Aliochina iš „Pussy Riot“, susirinktų ir pas juos, nes Rusijos visuomenė pokyčių laukia, tik, štai, mažai tokių pasionarijų, nekenčiančių dabartinės santvarkos.
Kodėl Lietuvoje žmonės neliktų abejingi žiaurumui? Nes jie suvokia, kad egzistuoja demokratiniai mechanizmai, o teisinė sistema pajėgi apginti žmonių teises. Rusijoje šie demokratiniai mechanizmai sunaikinti. Juos sunaikino tam, kad galėtų suskaldyti visuomenę. Tai apsunkina visuomenės saviorganizaciją.
Smurtas Rusijoje taip išsikerojęs, kad niekas nesistebi, jei ką nors sutalžo, ypač LGBT aktyvistą. Visuomenėje mažai empatijos. Negaliu teigti, kad vidutinis Rusijos pilietis sustabarėjęs ar nejautrus. Paprastą žmogų jis užjaučia. Bet jei dėl savo įsitikinimų nukentės politinis aktyvistas, žmonės bus abejingi
Pateiksiu pavyzdį: sykį mano minėtas kolega Potapenko viešėjo pas vyriausiąjį regiono jėgos struktūrų vadą įdomia pavarde – Mkrtyčiovas. Labai įdomus tipas. Velniai griebtų, Tolimuosiuose Rytuose labai daug žmonių nerusiškomis pavardėmis. Taigi, tuo metu kabinete jie buvo trise ir Mkrtyčiovas kreipėsi net ne tiesiai į Potapenko, o į kitą policijos karininką: „O kodėl gi mums šio aktyvisto nepašaukus į kariuomenę?“ Matote, pagrindinė problema mūsuose – priespaudos aparatas. Jis veikia visoje šalyje, ypač provincijoje. Įsivaizduokite: teismai kontroliuojami, karo prievolės skyriai niekuomet nesilaikė įstatymų. Bet kurį šaukiamo amžiaus žmogų galima pasiųsti už grotų, anksčiau siųsdavo į psichiatrijos ligonines.
Absoliuti savivalė, visiškas žmogaus teisių nepaisymas yra kertinės Rusijos problemos. Tai lemia ir visų kitų problemų priežastis. Rusija pasauliniame gyventojų saugumo reitinge užima 152-ąją vietą iš, berods, 160. Net Šiaurės Korėja šiame reitinge yra viena pozicija aukščiau. Žemiau Rusijos – tik kariaujančios šalys: Sirija, Libija ir dar keletas. Chabarovske jus gali laisvai sumušti, sužaloti, įmesti į policijos komisariato daboklę, o jūs nieko negalėsite padaryti.
Reikalingi geležiniai nervai
Ką reiškia būti žurnalistu? Jei imatės aštraus siužeto temų, besikertančių su Kremliaus pozicija, bus išties nelengva. Rusijoje gali dirbti žurnalistu, jei pasirinksi siauro profilio socialines-buitines temas ir neisi skersai kelio vietiniam careliui. Jei dirbsi Kremliui, turėsi atidirbti skleisdamas propagandą, bet čia gausi visišką Carte Blanche. Kad ir „Lifenews“ – visiškai nusispjovė į visas žurnalistikos normas, krito žemai – šiandien tiesiog falsifikuoja faktus ir kuria istorijas. Toks žurnalistas negali vadintis žurnalistu, jis – propagandistas, specialiųjų tarnybų bendradarbis. Jei dirbate sąlyginai nepriklausomoje žiniasklaidoje, kaip „Echo Moskvy“, „Dozhd“, „Fontanka“ ar „Rosbalt“, vis tiek susiduriate su tam tikromis ribomis, nes šios platformos nėra visiškai nepriklausomos, nors jų žurnalistai gali daugiau. Čia dirbantieji turi būti ir tikri profesionalai, ir turėti nemažai drąsos, nes per dažnai kalbėti apie tam tikrus dalykus yra išties pavojinga. Neseniai žinoma žurnalistė Julija Latynina turėjo išvažiuoti iš Rusijos. Neminėsiu ankstesnės jos biografijos – nemažai žmonių jos pasisakymus vertina kritiškai, bet kai ji pradėjo tirti konkretų asmenį, išgirdo dviprasmiškų užuominų. Sykį bandyta sudeginti jos automobilį, kitą kartą buvo kilusi grėsmė jos tėvams, jie taip pat paliko šalį. Kalbėti pavojinga tema reikia drąsos. Jei bijai ir reaguoji į grasinimus, negali užsiimti tiriamąja žurnalistika. Reikalingi geležiniai nervai. Kai nuolat gauni žinutes su grasinimais nužudyti, jauti milžinišką stresą. Gal ir nenužudys (pokalbis vyko iki pasikėsinimo nužudyti „Echo Moskvy“ žurnalistę Tatjaną Felgengauer), bet sužaloti gali. Prisiminkime „Chimkinskaja Pravda“ žurnalistą, kuriam buvo stipriai sužalota galva – jis keturis metus praleido neįgaliojo vežimėlyje ir mirė lėta mirtimi.
Visos oficialiosios, vyriausybinės, stambiosios organizacijos yra priklausomos nuo Kremliaus. Aš asmeniškai nesitikėčiau pagalbos net iš Žurnalistų sąjungos. Akivaizdu, ji yra visiškai kontroliuojama.“
