LT   RU

Andrejus

Mama ir sūnus



Šio pasakojimo herojų – mamos ir sūnaus – vardus dėl mamos, gyvenančios Rusijoje, saugumo pakeitėme. Sūnui Lietuvoje buvo suteiktas politinis prieglobstis. Jis – LGBTQ+ bendruomenės atstovas, kurį tėvynėje jėgos struktūros persekiojo už pilietinį ir aplinkosauginį aktyvizmą.

Kodėl pasakoju apie išgelbėtą gyvybę? Nes esu prastos sveikatos homoseksualus žmogus. Maža tikimybė, kad Rusijos kalėjime likčiau gyvas.

Andrejus: „Mane pažadino durų skambutis. Pasižiūrėjęs pro durų akutę laiptinėje išvydau tėvus. Atidariau duris, o iš už tėvų nugarų iššoko automatais ginkluoti FST pareigūnai.

Įsiveržė į namus, kratos orderio nepateikė. Pakvietė liudyti kaimynus. Buvau tik žodžiu informuotas, kad man iškelta baudžiamoji byla už ekstremizmą. Butą apvertė aukštyn kojomis, iš spintų išmėtė daiktus. Išsivežė nemažai dėžių su mano daiktais – du kompiuterius, telefonus, fotoaparatą, atminties korteles, visus istorijos, verslo, fizikos, matematikos vadovėlius, net filmų ir žaidimų diskus. Tačiau konfiskuotų daiktų sąrašo nesudarė. Kieme stovėjo automobilis, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta FST, o šalia sukiojosi ginkluoti vyrai. Norėjo atimti ir mano užsienio kelionių pasą, bet persigalvojo, nes mama ėmė ant jų rėkti. Krata tęsėsi 5–6 valandas. Daugiabučių kiemuose ėmė rinktis žmonės, bet tąsyk pareigūnai manęs neišsivežė.“

Jai, kaip ir kitiems mokyklos mokytojams, remiantis „Pirmojo kanalo“ žinių pranešimais kartą per savaitę mokiniams tenka ruošti politinę informaciją

Olga pakėlė akis į burzgimą danguje virš Trakų pilies ir užtikrintu ekspertės tonu tarė: „Lengvas dvimotoris lėktuvas.“ Ji – Tarybų Sąjungos oro pajėgų pulkininko duktė ir politinio pabėgėlio mama, kuriam Lietuva 2014-aisiais suteikė politinį prieglobstį.

Andrejus: „Lietuvos nesirinkau, tačiau taip išėjo, kad aš čia. Tai artimiausia šalis, į kurią lengviausiai pavyko atvykti ir teisiškai, ir fiziškai. Kodėl pasakoju apie išgelbėtą gyvybę? Nes esu prastos sveikatos homoseksualus žmogus. Maža tikimybė, kad Rusijos kalėjime likčiau gyvas.“

Išprotėjai, namo negrįžk – kol laisvas, bėk kuo toliau.

Pasak Olgos, jų regione vasarą vyksta daug karinių mokymų: „Ten nuolatos skraido kariniai lėktuvai. Pastoviai gaudžia danguje.“ Sūnus ironizuoja: „Ruošiasi į Siriją.“ Išgirdusi tai, iš pradžių mama nepatenkinta žvilgteli į sūnų, o po to priduria: „Kur tėvynė siųs, ten ir skris!“ „Gerai, kad vaikinai noriai eina į kariuomenę, – teigia Olga. – Netarnavęs kariuomenėje šiandien gero darbo, pavyzdžiui, savivaldybėje negausi.“ Olga dirba rusų kalbos mokytoja. Pasak pašnekovės, jai, kaip ir kitiems mokyklos mokytojams, remiantis „Pirmojo kanalo“ žinių pranešimais kartą per savaitę mokiniams tenka ruošti politinę informaciją: „Jei to neįvykdysi – būsi nubaustas.“ Andrejus taip pat dirbo fizikos ir informatikos mokytoju, bet neatlaikęs spaudimo dėl savo seksualinės orientacijos buvo priverstas išeiti iš darbo. Mama teigia, kad sūnus turi verslumo gyslelę – į jų nedidelį miestą Andrejus atvežė užkandžių ir gėrimų automatus. Dabar Andrejaus tėvams patiems tenka juos prižiūrėti. Vaikinas turėjo ir nedidelę kavinę. Prieš išvykstant iš Rusijos, vienas jo automatas mūsų pašnekovui itin pasitarnavo.

Andrejus: „Po kratos namuose nuėjau prie savo automato, išsiėmiau visus pinigus, kuriuos jame radau, nusipirkau patį pigiausią telefoną. Seną sim kortelę užblokavau, o numerį atstačiau. Man iškart paskambino draugai iš Krasnodaro: „Ar žinai, kad tave per visas žinias rodo?“ Vakarop užsukau pas pažįstamą ir pakeičiau socialinių tinklų slaptažodžius. Tuomet paskambinęs tėvams sužinojau, kad tėtis turi gultis į ligoninę Krasnodare. Pasiprašiau važiuoti kartu, kad ten galėčiau pasikonsultuoti su kolegomis iš žmogaus teisių organizacijų. Žmogaus teisių gynėjai man iškart pasakė: „Išprotėjai, namo negrįžk – kol laisvas, bėk kuo toliau.“ Vėliau iš advokato sužinojau, kad kitą dieną FST pareigūnai manęs sugrįžo. Tykojo prie namų, ruošėsi areštuoti, o vėliau – nusiųsti į priverstinę psichikos patikrą.“

Jiems buvo pavesta susidoroti su visais viešumoje pasireiškusiais aktyvistais. Turbūt iš anksto žinojo, kas vyks Ukrainoje, Kryme, Donecke, Luhanske.

Vaikštome aplink Trakų pilį palei ežerą. Andrejus pasakoja, kad baudžiamoji byla už ekstremizmą jam buvo iškelta dėl to, kad jis savo socialinio tinklo paskyroje pasidalino svetima citata apie Kubanės nacionalistų, puldinėjusių studentus iš užsienio ir LGBTQ+ bendruomenės narius, veiksmus: „Rusai turi nudvėsti, reinkarnuotis ir suvokti, kad jie yra žmonės, o ne rusai.“

Andrejus: „Jie galėjo prisikabinti prie bet kurios kitos žinutės. Per dieną dalindavausi 50–100 svetimų žinučių. Daugiausia satyromis apie religiją, olimpiadą, LGBT, ekologiją. Jie man pažėrė šūsnį atspausdintų mano socialinio tinklo vKontakte paskyros kopijų. Spausdino viską iš eilės, pasirodo, pradėjo dar 2013-aisiais. Vėliau advokatas pateikė prokuratūrai skundą dėl neteisėto persekiojimo, nes įstatymas prieš ekstremizmą buvo priimtas 2014 metais, o žinutėmis pasidalinta 2013-aisiais. Buvo ir daugiau neteisėtų dalykų. Pirma, jiems reikėjo įvykdyti ketvirčio planus, išaiškinti reikiamą kiekį skirtingų nusikaltimų ir sulaikyti įtariamųjų ekstremizmu, terorizmu, narkotikų platinimu, vagystėmis ir žmogžudystėmis. Antra, jiems buvo pavesta susidoroti su visais viešumoje pasireiškusiais aktyvistais. Turbūt iš anksto žinojo, kas vyks Ukrainoje, Kryme, Donecke, Luhanske.“

Močiutė pasakė: „Perspėjau tave, kad niekuomet nesipriešintum valdžiai. Mane išbuožino, bet jei ką nors būčiau leptelėjusi, mus su seneliu būtų pasodinę. Nieko neįrodysi, nieko nepakeisi, nekritikuok valdžios!“

Andrejus pabrėžė, kad savo socialinių tinklų paskyrose yra pasidalinęs ir labiau ekstremistinėmis žinutėmis, kaip antai: „Putinas teroristas.“ Nors ir apsupta Lietuvos ežero ramybės, mama Olga baikščiai apsidairo ir surinka: „Užsičiaupk, visada tau sakiau, tylėk...“

Andrejus: „Po kratos pas mane atėjo močiutė, gyvenusi gretimoje laiptinėje. Aš jos vienintelis anūkas. Ji silpnos sveikatos, todėl kelissyk per dieną užsukdavau pas ją į namus ir padėdavau tvarkytis. Mama jai buvo viską papasakojusi, tad močiutė pasakė: „Perspėjau tave, kad niekuomet nesipriešintum valdžiai. Mane išbuožino, bet jei ką nors būčiau leptelėjusi, mus su seneliu būtų pasodinę. Nieko neįrodysi, nieko nepakeisi, nekritikuok valdžios!“ Aš jai visuomet atsakydavau, kad dabar juk XX amžius, demokratija…“

Kai Olga pradeda kalbėti apie priverstinę sūnaus emigraciją, nesulaiko ašarų.

Andrejus: „Prisimenu, kaip apkabinau močiutę dar nežinodamas, kad apsikabiname paskutinį kartą. Ji nuėjo miegoti, o aš negalėjau užmigti, visą naktį tiesiog prasėdėjau. Tėvai atvažiavo manęs pasiimti penktą ryto. Taip ir išvažiavau – su šlepetėmis, nieko nepasiėmęs.“

Konstitucijoje minima žodžio laisvė, o čia tik pabandyk ką nors pasakyti – pokalbių klausomasi, interneto turinys sekamas.

Olga: „Na jau, svaičioji, ne su šlepetėmis!“

Andrejus: „Galvojau, kad dar grįšiu. Sunkiai įsivaizdavau, kad iš Krasnodaro teks važiuoti dar toliau, palikti šalį. Krasnodare man pasakė: „Kol esi laisvėje, bėk kuo toliau, namo negrįžk.“ Taip pat man buvo paaiškinta, kad visi pabėgimai iš šalies prasideda Maskvoje. Atstumas tarp Krasnodaro ir Maskvos – apie 1500 kilometrų. Galiojančios vizos neturėjau. Buvo paskelbta mano vietinė paieška ir bet kurią akimirką ji galėjo išplisti federaliniu mastu. Kreiptis į ambasadą dėl vizos bijojau, nes Rusijoje šalia kiekvienos ambasados stovi policininkų būdelės. Norint patekti į ambasadą, jiems būtina pateikti pasą. Formaliai policininkai prie ambasadų užtikrina saugumą, o iš tiesų – seka norinčius pabėgti.“

Šiuo metu ji gauna 200 eurų pensiją ir panašų atlyginimą. Daržas ir papildomas korepetitorės darbas padeda išgyventi. Olgai tenka prižiūrėti neįgalią motiną ir sergantį vyrą.

Tėvynėje Olga apie sūnų niekam nepasakoja, nes bijo netekti darbo. Mokytoja, kurios sūnus ekstremistas, tikrai bus išvyta iš mokyklos. Pašnekovė sutiko duoti tik anoniminį interviu. Ji visiems pasakoja išgalvotą istoriją, kad sūnus išvažiavo pas gimines, o realią situaciją aptaria tik artimųjų rate.

Andrejus: „Kartą su mama filosofiškai diskutavome, kodėl rašytojams galima kritikuoti Rusiją, o man ne. Aš, anot jos, esu nusikaltėlis, o Puškinas – ne. Paprašiau mamos rasti man advokatą. Ji surado advokatą manydama, kad jam pavyks mane įtikinti sugrįžti.“

Mama Olga siekia sūnaus išteisinimo ir ieško advokato, kuriam pavyktų perkelti bylą į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Pasak jos, akivaizdu, kad, jei sūnus ir būtų išteisintas, jam nepavyktų grįžti į tėvynę, nes grėstų nauja baudžiamoji byla. Andrejui pabėgus, jam jau buvo iškelta viena baudžiamoji byla – dėl neaiškios vagystės. Pašnekovė teigia, kad jai svarbus pats išteisinimo faktas, o ne piniginė kompensacija, kuri pergalės atveju atitektų advokatui, nes kitų išteklių apmokėti juridines paslaugas nėra. Olga mano, kad su jos sūnumi buvo pasielgta nesąžiningai, nes jis buvo nuteistas pagal po metų nuo nusikalstamos veikos priimtą įstatymą: „Konstitucijoje minima žodžio laisvė, o čia tik pabandyk ką nors pasakyti – pokalbių klausomasi, interneto turinys sekamas.“

Andrejus: „Mokiausi mokykloje Jelcino valdymo laikais, jie mane įkvėpdavo. Mokyklą pradėjau lankyti 1990-aisiais, baigiau 2000-aisiais. Mano pradinių klasių mokytoja pasakodavo, kaip keitėsi šalis, kaip plito demokratija. Mokytoja buvo antitarybinis žmogus, labai mane įkvėpdavo. Ir še tau…“

Po kratų Olga nesislėpė nuo žmonių, laikėsi tvirtai ir oriai. Kai žmonės jos klausdavo, kas atsitiko, ji atsakydavo, kad sūnus internete paskelbė kažkokią nesąmonę. Tam, kad padėtų sūnui finansiškai, Olga pardavė butą, kuriame buvo vykdoma krata. „Apsigyvenome kolektyviniame sode – iš pradžių be patogumų, be vandentiekio, komunikacijų. Pasiėmėme paskolą.“ Šiuo metu Andrejaus tėvai moka keturias paskolas. Tarp jų – ir už kelionę pas sūnų į Lietuvą. Dėl to Olga vengia reikšti savo nuomonę, nes bijo prarasti darbą ir likti nemoki. Šiuo metu ji gauna 200 eurų pensiją ir panašų atlyginimą. Daržas ir papildomas korepetitorės darbas padeda išgyventi. Olgai tenka prižiūrėti neįgalią motiną ir sergantį vyrą. „Krymas – mūsų. Ir visada toks buvo“, – netikėtai sušunka Olga ir pareiškia, kad yra pasiryžusi ginti šį įsitikinimą su ginklu rankose. Sūnus jos klausia: „Ar ne dėl Krymo tau kas pusmetį algą apkarpo?!“ Ji supyksta: „Ne dėl Krymo, o dėl sunkios šalies ekonominės padėties. Neiškraipyk!“

Andrejus: „Su aktyvistais rengėme nedideles protesto akcijas, piketus. Olimpinių sporto objektų statybų metu vykdėme socialinę reklamą, nukreiptą prieš namų griovimą, gamtos draustinio naikinimą, kuomet į upę buvo pilamas mazutas ir betonas. Tada buvo sunaikinta pusė draustinio ir suniokota upė…“

Galvoje sukosi mamos pasamdyto advokato žodžiai, kad nuo sistemos nepabėgsiu. „Vis tik įmanoma“, – triumfuodamas pamaniau.

Olga myli savo šalį: „Kalnai, šilta jūra, jūsų jūra – pilka ir šalta. Mūsų žemė derlinga, o jūsų – vien molis ir smėlis.“

Andrejus: „Tris dienas pragyvenau pas draugę Krasnodare svarstydamas įvairius pabėgimo variantus: bėgti per jūrą, kalnus ar miškus. Tada su manimi susisiekė žurnalistai, pabėgėliai iš Rusijos gyvenantys JAV – sakė, kad pabandys susisiekti su vienos valstybės ambasada, tačiau man buvo būtina nusigauti iki Maskvos. Iš draugų pasiskolinau pinigų, paprašiau nupirkti man bilietą, nes tam Rusijoje reikia pateikti pasą. Maskvoje išbuvau tris savaites. Gyvenau po 2–3 dienas vis pas kitus žmones. Kai pasibaigė pažįstamų ratas, atsidūriau gatvėje, stotyje. Gerai, kad tai vyko vasarą. Keletą kartų nakvojau kiaurą parą veikiančioje saunoje. Deja, toji ambasada pranešė, kad man padėti negali. Tuomet autobusu nuvažiavau į Sankt Peterburgą, kur tikėjausi rasti nelegalią perėją per sieną. Tačiau su drauge lesbiete pasiklydome miške, pelkių apsuptyje. Pelkė iš dešinės, pelkė iš kairės, priešais mus – pelkė, navigacijos neturėjome, nes telefono nejungėme, kad nebūtume susekti. Draugė ėmė panikuoti ir paskambino į MČS (Rusijos civilinės gynybos ir ekstremalių situacijų tarnybą). Kitame telefono gale gelbėtojai pasiūlė mums išsiropšti patiems. Radę kažkokio dujotiekio vamzdį, darsyk jiems paskambinome ir paklausėme kur link jis veda, tačiau mums atsakė, kad jie nieko nežino. Po keturių valandų pasiekėme regioninį kelią, besidriekiantį valstybės sienos link. Pasiteiravome, kurioje pusėje Sankt Peterburgas ir patraukėme jo link tikėdamiesi pasigauti pakeleivingą automobilį. Ėjome kokį pusvalandį, bet niekas nestojo. Vėliau mus sustabdė patrulis, įsisodino į automobilį ir nuvežė į pasieniečių būdelę. Ten mus kvotė penkias valandas: kas mes, iš kur, kurių galų mes čia? Prisistatėme pasiklydusiais ekologais. Už pasieniečio nugaros buvo kompiuteris. Jis tikrai galėjo patikrinti mano tapatybę arba pasitikslinti per raciją. Pasisekė, kad jis to nepadarė. Galiausiai pasienietis pats lazdele sustabdė automobilį ir paprašė mus pamėtėti iki Sankt Peterburgo. Galų gale Human Rights Watch pranešė, kad gali padėti diplomatiniais kanalais pabėgti į Lietuvą.

„Sūnus gėjus?! Ne tokio gyvenimo tikėjausi“, – atsakė karinių komunistų šeimoje augusi mama, priekaištingai pažvelgusi į sūnų.

Mamai Olgai patinka ir Lietuva: švaru, gražu, tvarkinga. Jai atrodo, kad Lietuvoje žmonės nedirba. Maistas skanus: ir mėsa, ir pienas kokybiški. Gavo prašymą iš Lietuvos parvežti žuvies konservų. Klausiu: „Ar brangios daržovės jūsų krašte?“ „Taip, brangesnės nei pas jus, – atsako Olga ir staiga paklausia: „Kaip laikosi jūsų žemės ūkis? Viena pažįstama, kurios vyras kilęs iš Lietuvos, pasakojo, jog Europos Sąjunga pareikalavo, kad Lietuva savo laukus apsodintų ąžuolais.“

Andrejus: „Nuo tos akimirkos kai išvykau iš savo gimtojo miesto, praėjo viso labo pusantro mėnesio, o atrodo, kad pusmetis. Traukinyje Vilnius–Minskas pasieniečiai prie manęs neprikibo. Kai išlipau Vilniaus traukinių stotyje, giliai įkvėpiau. Norėjau suvokti užplūdusius pojūčius. Kitokie žmonės, niekas neskuba, jokio nereikalingo bruzdesio. Iškart pajutau gaivesnį, švaresnį orą. Krasnodaro srityje deginami laužai, daug gaisrų - šiukšlynų ir gamyklų... Galvoje sukosi mamos pasamdyto advokato žodžiai, kad nuo sistemos nepabėgsiu. „Vis tik įmanoma“, – triumfuodamas pamaniau.

Mačiau gatvėje sumuštus žmones, jie užsukdavo pas mane į namus pagalbos. Šluostydavau kraują, kviesdavau greitąją pagalbą. Tai buvo pats tikriausias teroras, nukreiptas prieš LGBT.

Olga teigia, kad jau geriau sūnus būtų atlikęs laisvės atėmimo bausmę ir dabar būtų namuose. Paklausiau pašnekovės, koks būtų jos sūnus išėjęs iš kalėjimo? „Galbūt invalidas, o galbūt jo nebebūtų“, – svarstė ji garsiai.

Andrejus: „Kartais skambindavau mamai iš svetimų telefonų, o ji man sakydavo: „Nekvailiok, grįžk namo, niekas tavęs nepasodins.“ Po to kalbėdavo kitaip: „Na, gausi lygtinę bausmę, nieko baisaus, užtat gyvensi tėvynėje.“ O dar vėliau: „Pasėdėsi dvejus metus, susitarsiu, kad tave gerai maitintų, duosiu kyšį, kad neskriaustų, siųsiu siuntinius...“

„Sūnus gėjus?! Ne tokio gyvenimo tikėjausi“, – atsakė karinių komunistų šeimoje augusi mama, priekaištingai pažvelgusi į sūnų. Tada pravirko. Pasak Olgos, apie LGBT jaunystėje ji nieko nežinojo, vėliau - nesuprato, o kai pati susidūrė, sužinojo, kad tokių žmonių nemažai. Bet ji nenorėjo liesti šios temos: „Geriau apie tai nekalbėkime.“

Andrejus: „2013–2014 metais FST ėmėsi LGBTQ+ bendruomenės spaudimo pasitelkdami nusikalstamas grupuotes. Organizuodavo judėjimus skirtingais pavadinimais. Pats populiariausias – Occupy Pedofiliai. Pažinčių svetainėse judėjimo nariai sukurdavo netikras anketas, kviesdavo LGBT žmones į pasimatymus. Per pasimatymus juos apsupdavo, tyčiodavosi ir mušdavo, apliedavo šlapimu ir visa tai filmuodavo. Socialiniuose tinkluose Youtube ir vKontakte galite rasti tūkstančius tokių vaizdo įrašų. Policija į tai nereaguodavo. Žymūs žmogaus teisių gynėjai bandė tam priešintis. Ir mes bandėme – siekėme tiesiogiai padėti aukoms. Internete platindavome instrukcijas kaip išvengti tokių spąstų ir netapti aukomis. Taip pat mokėme kaip pašalinti tokius vaizdo įrašus iš interneto. Man skambindavo žmonės iš visos Rusijos, iš Maskvos. Skambindavo paaugliai, verkdavo ir klausdavo: „Ką daryti, norime gyventi!“ Vėliau sukūrėme pagalbos paaugliams projektą Vaikai 404. Atsakydavau į dešimtis skambučių ir laiškų per dieną. Mačiau gatvėje sumuštus žmones, jie užsukdavo pas mane į namus pagalbos. Šluostydavau kraują, kviesdavau greitąją pagalbą. Tai buvo pats tikriausias teroras, nukreiptas prieš LGBT. Galbūt ir kitos socialinės grupės tai patyrė, nežinau, nes visą dėmesį skyriau LGBT. Per visą mano buvimo Lietuvoje laiką į mane nuolatos kreipiasi žmonės iš Rusijos klausdami kaip pabėgti...“.

Olga sutinka, kad Andrejus Lietuvoje yra saugus, bet vis tik: „Geriau jis gyventų mano šalyje, o ne tokioje!“ Išgirdau žodžio mano akcentą ir paklausiau: „Ar jūs taip sakote dėl savo patriotiškumo??“ Nedvejodama atsakė: „Taip.“ „Ką turite omeny sakydama tokioje?“ – pasitikslinau. „Kaip per televiziją“, – atsakė pasimetusi. Vėliau Olga papasakoja apie nacistų maršus Lietuvoje ir apie senyvą moterį, kuri pergalės Antrajame pasauliniame kare dieną sudainavo Tarybų Sąjungos karinę dainą, o už tai ją sulaikė Vilniaus policija: „Kodėl čia tai vyksta, argi nenorėjote, kad jus išlaisvintų?“ Staiga Olga griebiasi už galvos ir sušunka: „Dieve, ką jie su mumis daro?! Nebežinau kuo tikėti.“