Redaktorius, autorius, politinis aktyvistas, o nūdieną – politinis emigrantas ir politologas, – Vsevolodas Černozubas ir Lietuvoje pastebi pareigūnus, persirengusius civiliais: „Kažkaip nevalingai, intuityviai atpažįstu jų bendrus bruožus, elgseną.“ Pasak Vsevolodo, Maskvoje jį buvo sulaikę daugiau nei 50 kartų.
Politizavosi
Vsevolodas Černozubas buvo išrinktas į jungtinio demokratinio judėjimo „Solidarumas“ tarybą. Šis judėjimas buvo įsteigtas 2008-aisiais ir pradžioje vienijo Borisą Nemcovą, Garį Kasparovą, Ilją Jašyną bei Vladimirą Bukovskį. Vsevolodas augo Ukrainoje, Dnepropetrovske, vėliau persikėlė į Maskvą ir mokėsi RGGU (Rusijos Valstybės humanitarinis universitetas). „Buvo pati XXI amžiaus pradžia. Universitetą tuo metu ėmė globoti Michailas Chodorkovskis, veikiau, ne jis asmeniškai, o „Jukos“. Leonidas Nevzlinas (vienas „Jukos“ vadovų – red.) tapo rektoriumi, o Chodorkovskis vadovavo globėjų tarybai.“ Tų pačių 2003-ųjų vasarą Nevzlinas emigravo į Izraelį. Rusijos teismas už akių jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos už žmogžudysčių organizavimą. Rudenį teisėsauga areštavo ir patį Michailą Chodorkovskį. Pasak Černozubo, anuomet RGGU mokėsi Maskvos ir visos Rusijos šviesuomenė. „Dėl šios priežasties Chodorkovskis ir atėjo į universitetą. Jis buvo nusibrėžęs ambicingų tikslų, norėjo pakeisti šalį prieš tai susikūręs ištikimą aplinką. Jam reikėjo lojalaus humanitarų elito“
„Mano bendramoksliai yra gana žymūs žmonės. Tarp jų – Krongauzų šeima. Vyresnysis Krongauzas – žinomas lingvistas. Jo duktė – daugybės medijų projektų steigėja – šiuo metu plėtoja ir valdo internetinę platformą „Medūzą“, gyvena Rygoje. Kartu su manimi taip pat mokėsi ir televizijos kanalų „Dozhd“ bei RTVi laidų vedėjas Tichonas Dziadko. Lioša Durnavo, kuris dirba radijo stotyje „Echo Moskvy“ ir yra Rusijoje populiaraus istorinio žurnalo „Diletant“ vyriausiasis redaktorius. Kadaise šis universitetas buvo traukos centras, o kai Chodorkovskį pasodino į kalėjimą, didelė RGGU jaunimo dalis politizavosi.“ Po dešimties metų, 2013-aisiais, Vsevolodas atsidūrė Lietuvoje, kur jam buvo suteiktas politinis prieglobstis.
Matematika
Kai komunistus, aukščiausios tarybos gynėjus, išvaikė Jelcinas su tankais, dalis žmonių juos palaikė, dalis buvo prieš. Tada žuvo daug žmonių – buvo tikra lavonų ir sužeistųjų košė. Dėl šios priežasties žmonės penkiolika metų bijojo eiti protestuoti.
„Maskvoje žmonės ilgai nėjo protestuoti į gatves dėl 1993-ųjų istorijos – trumpu pilietinio karo tarpsniu sukilus komunistams, kurių daugelis žmonių tuo metu nemėgo. Kai komunistus, aukščiausios tarybos gynėjus, išvaikė Jelcinas su tankais, dalis žmonių juos palaikė, dalis buvo prieš. Tada žuvo daug žmonių – buvo tikra lavonų ir sužeistųjų košė. Dėl šios priežasties žmonės penkiolika metų bijojo eiti protestuoti.“ Vsevolodas pabrėžė, kad ilgainiui ši baimė atlėgo, užaugo nauja žmonių karta, paveikta spalvotosios revoliucijos Gruzijoje, Ukrainoje, Serbijoje, Kirgizijoje.
„Per Rusijos prezidento rinkimus 2012-aisiais visi vėl patraukė į gatves. Žmones slėgė falsifikuoti rinkimai. Tada kelis šimtus žmonių susėmė, kokį šimtą areštavo 10–15 parų. Vėliau atėjo Balotnajos mitingų banga. Ten susirinko 70 tūkstančių žmonių, o Sacharovo aikštėje – daugiau nei 100 tūkstančių. Atrodė, kad įmanoma kažką pakeisti. Tačiau kai Putinas 2012-ųjų kovą laimėjo rinkimus, atėjo viso labo 20 tūkstančių protestuotojų. Jeigu prieš metus būtų tiek susirinkę, būtume manę, kad įvyko neregėtas proveržis. Bet susirinko 20 tūkstančių ir visi suprato: mes pralaimėjome. Tada į sceną išėjo lyderiai, pareiškė kovosią toliau, bet buvo aišku, kad toliau bus tik blogiau.“ Vsevolodas prisimena, kad prieš prezidento inauguraciją buvo nuspręsta surengti dar vieną mitingą: „Norėjome parodyti, kad dauguma nepatenkinta Putino perrinkimu. Tuomet prognozavome, kad ateis kokie 10–20 tūkstančių protestuotojų, o atėjo daugiau nei 100 tūkstančių. Gegužę buvo šilta, gal todėl visi ir patraukė į mitingą. Tuomet ir įvyko ši Balotnajos aikštės istorija. Policija išprovokavo spūstį ir riaušes, sukėlė tikras pjautynes. Iškart po to buvo iškelta Balotnajos baudžiamoji byla dėl masinių riaušių ir bandymo sukelti valstybės perversmą. Teisėsauga areštavo daugybę žmonių, aš patekau į gausybę nuotraukų ir vaizdo įrašų ataskaitų...“
Chimkinskij miškas – ne Balotnaja aikštė
Pirmą sykį kilo mintis išvažiuoti, kai areštavo žmogų, su kuriuo patekau į policijos nuovadą. Kiek vėliau ėmė areštuoti ir žmones iš mano aplinkos.
„Aš buvau žinomas savo subkultūros terpėje, tad kurį laiką, kaip ir mano kolegos, maniau, kad prie tokių žmonių nelenda. Iš pradžių į jėgos struktūrų rankas papuolė studentai ir pensininkai – įprasta teroro taktika, kai aukos pasirenkamos atsitiktinai, bet ir apgalvotai: vieni simbolizuoja jaunimą, antri – dešiniųjų pažiūrų jaunimą, treti – kairuolišką jaunimą. Pirmą sykį kilo mintis išvažiuoti, kai areštavo žmogų, su kuriuo patekau į policijos nuovadą. Kiek vėliau ėmė areštuoti ir žmones iš mano aplinkos.“ 2013-ųjų pradžioje Vsevolodas nusprendė išvykti į Kijevą ir ten palaukti kol viskas nurims. „Porą metų prieš Balotnaja turėjome reikalų Chimkinskij miške... Chimkinskij miško kirtimas – ilga istorija, daug joje būta dalyvių. Kartą Chimkinskij gynėjų stovyklą užpuolė projekto vystymo kompanijos samdyti čoposai (rus. čop – privati saugos bendrovė, trump.) su neonaciais ir visus sumušė. Keli šimtai jaunuolių – maskviečių antifašistų – neliko abejingi šiam įvykiui. Jie atvyko į Chimki (Maskvos priemiestis miesto pakraštyje – red.) ir praėjo pro jį maršu, apmėtydami miesto administraciją dūminėmis šaškėmis bei apipaišydami ją grafičiais. Jaunuoliai taip tarsi pademonstravo, kad į smurtą bus atsakyta jėga. Valdžia išsigando ir buvo iškelta didžiulė Chimkinskaja baudžiamoji byla. Keletą žmonių teisėsauga areštavo, keliasdešimt pabėgo į užsienį ir po metų sugrįžo, nes byla buvo nutraukta, o pripažintiems kaltais teismas skyrė lygtines bausmes. Manėme, jog Balotnaja laukia panašus likimas.“ Tačiau įvyko priešingai – 2013-ųjų vasarą bylos senaties terminą pratęsė dešimčiai metų. Kijeve buvo pagrobtas Leonidas Razvožajevas, laukęs kol jam bus suteiktas pabėgėlio statusas Ukrainoje. Filipą Golcovą, dabar gyvenantį Švedijoje, taip pat bandyta pagrobti. Dvidešimtmečiam vaikinui teisėsauga suvertė visą kaltę už jaunųjų radikalų kolonos prasiveržimą Balotnajos aikštėje – neva jis vadovavo riaušėms su policija. Būdavo, kad Filipas iš namų neišeidavo kelias savaites. Jungtinės tautos jam pasamdė apsaugą ir apgyvendino savo biure.“ Černozubas teigia, kad jį patį Kijeve taip pat sekė rusų ir ukrainiečių specialiosios tarnybos: „Jaučiau didelį diskomfortą. Maniau, kad mus gali išsiųsti arba kaip nors kitaip susidoroti...“ Černozubas netrukus paliko Kijevą.
„Normalumo patirtis“
2013-ųjų pabaigoje Vsevolodas atvažiavo į Lietuvą ir po metų oficialiai tapo politiniu pabėgėliu. „Lietuvoje pabėgėlių priėmimui buvo pasiruošta. Vietiniai žmogaus teisių gynėjai žinojo kaip mums padėti, nes prieš tai, 2010–2011 metais, po išvaikytų protesto akcijų gelbėjo baltarusius. Daugybė baltarusių Lietuvoje gavo pabėgėlių statusus, mokėsi ieškoti darbo, išgyventi.“ Rusijoje tuo metu jau buvo priimtas užsienio agentų įstatymas, draudžiantis arba ribojantis užsienio organizacijų veiklą šalyje. Dalis jų persikraustė į Rytų ar Vakarų Europą. Černozubas įžvelgia ir istorinę savo sprendimo emigruoti į Lietuvą priežastį: „Mokiausi universitete, kurį įsteigė istorikas, ir skaičiau susirašinėjimus tarp Kubskio ir Ivano Grozno… Sentikių bendruomenė čia didelė (Ilgiau nei du šimtmečius, iki pat 1909 m. Rusijos valdžia ėmėsi žiaurių represijų prieš sentikius, šie bėgo į valstybės pakraščius bei kėlėsi į užsienį, taip pat ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę - red.) Tuo metu jų taip gerai nepažinojau, o dabar dažnai juos sutinku.“ Tuo metu Černozubo žmona laukėsi kūdikio, tad jie norėjo patekti tarp rusakalbių, nes jai reikėjo rusakalbio gydytojo. „Rusai nėra linkę bendrauti tarpusavyje. Su politiniais migrantais bendraujame, o šiaip – gana retai. Dirbame, bandome sukurti nors ir menkiausią politinę terpę. Organizuojame renginius, kviečiame sociologijos ir politologijos ekspertus iš Rusijos. Būna, atvažiuoja ir skaito viešus arba neviešus pranešimus, pavyzdžiui, kavinėje, kur susirenka 20 žmonių. O šiaip akivaizdu, kad rusai visai kitokie nei lenkai, žydai arba ukrainiečiai, kurie neblogai buriasi į savąsias diasporas.“
Lietuvoje Vsevolodas išskiria normalumo patirtį. „Rusijoje ir Ukrainoje – kažkokia beprotybė, tave apima nenormalumo jausmas, viskas apversta aukštyn kojomis. Žmonėms, kurie užaugo ir gyvena Lietuvoje, sunku suprasti, kad asmuo, vilkintis policininko uniformą ir nešiojantis pistoletą dėkle, ten tik formaliai atlieka pareigas, greičiausiai jis užsiima kokiu nors gešeftu (vok. Geschäft – verslas, darbas, susijęs su apgavystėmis), kontroliuoja kokį kioską arba kam nors primeta stogą.“ Černozubas teigia, kad dažniausiai socialiniai tarnautojai tiesiog nekenčia savo darbo. „Jie naudojasi tarnybine padėtimi tam, kad pralobtų – renka smulkias rinkliavas, ima kyšius ir t. t. Policininkai taip pat nekenčia savo darbo.“ Vsevolodui neteko gyventi Pabradės pabėgėlių priėmimo centre, nes iškart su kitais dviem rusų pabėgėliais nuomavosi butą Vilniuje. Tačiau apie tą priėmimo centrą girdėjo daug prastų atsiliepimų: „Pabradėje su centro gyventojais elgiamasi prastai, į juos žiūrima neigiamai. O už Pabradės ribų, Rukloje ir Vilniaus „Carite“ sutiksite visiškai kitokius žmones – dvasingus, gebančius atjausti. Man tai kėlė nuostabą, nes, tiesa pasakius, pabėgėlių niekur nemėgsta, net Europoje. O šie žmonės vis tiek dirba iš širdies.“
„Lietuvoje pabėgėlių priėmimui buvo pasiruošta. Vietiniai žmogaus teisių gynėjai žinojo kaip mums padėti, nes prieš tai, 2010–2011 metais, po išvaikytų protesto akcijų gelbėjo baltarusius. Daugybė baltarusių Lietuvoje gavo pabėgėlių statusus, mokėsi ieškoti darbo, išgyventi.“
Gyvenimą patogiu, anot Vsevolodo, daro ne tik mažas atstumas iki vaikų darželio, kur jis veda savo vaiką, bet ir žmonės, su kuriais prasilenkia laiptinėje, su kuriais bendrauja: „Tiesiog visai kitokia gyvenimo kokybė.“ Kita vertus, Černozubas pabrėžia, kad Lietuvoje jis – užsienietis, ir jam sunku realizuoti savo gebėjimus svetima kalba. „Visada liksiu užsieniečiu! Mano vaikas jau gali tapti vietiniu. Čia kita aplinka, jaučiuosi patogiai, bet negaliu realizuoti savęs kaip žurnalistas ir publicistas – tiesiog visi kalba kita kalba. Niekuomet neišmoksiu lietuvių kalbos taip, kad galėčiau ja rašyti. Bet čia gausybė žmogiškųjų privalumų ir aš galiu bendrauti su normaliais žmonėmis.“
Vsevolodo nuomone, jei turi politiko, žurnalisto, visuomenininko pašaukimą, Maskva – rusakalbių žmonių pasaulio centras. „Dėl pastarųjų metų įvykių Kijevas tampa savarankišku žaidėju, bet vis dėlto Maskva ilgą laiką buvo imperijos centru daugeliui Kijeviečių humanitarų. Norėdamas tapti garsiu rusakalbiu rašytoju turi patekti į Maskvą. Tai neišsenkanti kultūros mašina.“ Černozubas teigia, kad pažįsta daugelį šiuolaikinių Rusijos menininkų, festivalių ir akcijų organizatorių, režisierių, poetų ir garsiąsias „Pussy Riot“. „Žmogus, su kuriuo buvome kartu sulaikyti – mano bendraamžis režisierius, jam trisdešimt keli. Jis sukūrė filmą „Liocha Štyrius“, kuris laimi apdovanojimus daugelyje kino festivalių. Kitas kartu su mumis suimtas žmogus buvo Fedia Afimovas – vienas talentingiausių Rusijos ir pasaulio pianistų.“
Mažakalbis Omonas
Vsevolodas politinio aktyvisto keliu pradėjo žengti 2005-aisiais. „Mane buvo sulaikę daugiau nei penkiasdešimt kartų. Pirmąsyk tai įvyko prieš 11 metų, rugsėjį, kaip vėliau juokavo mano draugai – tai buvo tarsi krikštynos. Masiniai sulaikymai prasidėjo kažkur 2006-aisiais. Amžiaus pradžioje dar galėjai mitinguoti kur tinkamas. Net ir Limonovo šalininkai galėjo šalia Kremliaus sienų šaukti: „Revoliucija! Laisvę susirinkimams!“ Po 4–5 metų valdžia palaipsniui ėmė drausti beveik visus gatvės protestus.“ Praėjus dviem metams po Beslano įvykių buvo uždrausta ir palaikymo akcija tragedijos aukoms atminti. „Ją rengė žmogaus teisių gynėjai ir tas draudimas visiems įvarė šoką. Žmonės nusprendė susirinkti viešai, nes Rusijos Federacijos konstitucija garantuoja susirinkimų laisvę, kuria remiasi ir kiti šalies įstatymai, be to, ją gina Europos konvencija. Levas Ponamoriovas buvo šios akcijos organizatorius, o Jurijus Samodurovas tuomet ėjo Sacharovo centro direktoriaus pareigas. (Ir šiuo metu, Kremliaus pastangomis, stengiamasi jį uždaryti. 2017 m. žiemą toks pats centras Lietuvos diplomatų iniciatyva atidarytas Vytauto Didžiojo Universitete Kaune - red.) Mes stovėjome prie Solovecko akmens Lubenkoje ir laikėme keturis plakatus su užrašu: „Prisimename. Gedime.“ Černozubas pamena, kaip tąkart prie jų pribėgo būrys ir suriko: „Nutraukite mitingą, kitaip visus suimsime!“ „Kokiu pagrindu?“ „Jūsų akcija uždrausta.“ „Аkcijų negalima uždrausti.“ „Mums tas pats, mums įsakė.“ „Pateikite dokumentus, bent žinosiu kas jūs.“ „Dokumentus pateiksime nuovadoj.“
Mane buvo sulaikę daugiau nei penkiasdešimt kartų. Pirmąsyk tai įvyko prieš 11 metų, rugsėjį, kaip vėliau juokavo mano draugai – tai buvo tarsi krikštynos
„Ir stvėrė už rankų... Tąkart mus sulaikė policija. Į kai kurias akcijas atvažiuoja „Omonas“. Paprasta policija darbuojasi ilgiau. Jie ilgiau terliojasi, sukioja rankas, riešus, deda antrankius. Sakai: „Niekur neisiu“. Atsisėdi ant žemės, jie tave pakelia, gali įspirti norėdami paspartinti, o tuomet meta į autobusiuką. Supraskite pažodžiui: ima ir įmeta. „Omonas“ veikia be kalbų: prieina trys dviejų metrų vyrukai, stveria tave už pažąstų, net nespėji susivokti. Ramiai, kaip malkas.“ Vsevolodas pažymi, jog garsiojoje kovo 26 d. protesto akcijos „Jis jums ne Dimonas“ nuotraukoje matome būtent paprastos policijos tempiamą merginą. „Jų nuotraukos visuomet atrodo idiotiškai. Tuo tarpu „Omonas“ pribėga, stveria žmogų kaip maišą ir greitai išneša. Jei priešinsies, ims smaugti, ir tu iškart pasiduosi.“ Vsevolodas pripažįsta, kad tai kelia didžiulį stresą, prie kurio neįmanoma priprasti. „Būna, išeini protestuoti, ir tave iškart suima, kartais tesuspėji pasisveikinti ir nesupranti kaip atsiduri autobusiuke. Šalia namų mane pasitinka žmogus ir palydi iki metro, sėdu į metro, važiuoju metro, išlipu kitoje stotyje ir mane pasitinka antras žmogus.“
Vsevolodas teigia, kad ir Vilniuje tarp civilių atpažįsta pareigūnus be uniformų: „Stotyje be vargo parodyčiau policininką civiliais drabužiais. Dažnai matau juos gerdamas arbatą „McDonald’s“. Pasak Vsevolodo, lietuvių policininkai nuo rusų skiriasi tuo, kad prižiūri viešąją tvarką. „Neteisingai priparkavai automobilį arba būdamas neblaivus sumušei kaimynę – rusams neįdomu. Jie ateina iš ryto į darbą, įsijungia kompiuterį ir planuoja kaip ir ką suims, kam ką pakiš, kam į galvą duos, ką išgąsdins.“
Policijos žvaigždės
Anot Vsevolodo, Rusijos policininkai ir „Omonas“ viską daro apgalvotai ir jokių atsitiktinumų nebūna. Brutalumą lemia vadovų įsakymas. Jei nėra įsakymo, jie nieko ir nedarys. Nebent kartais pademonstruoja perdėtą budrumą ir ką nors sulaiko proflaktiškai. Galite marširuoti, užtverti eismą, išsisikirstyti, o jie tepasakys: „Nebuvo įsakymo, nesuspėjom sureaguoti.“ Jei liepta elgtis švelniai, jie šypsosis, paspaus ranką sveikindamiesi.“
Policijos viešųjų ryšių tarnyba gerai išmano savo darbą ir turi didelius išteklius, daug specialistų: „Pavyzdžiui, atvažiuoja už įvaizdį atsakingi VRM pareigūnai – įdegę, nubalintais dantimis, labai mieli žmonės, tarsi superžvaigždės.
Policijos viešųjų ryšių tarnyba gerai išmano savo darbą ir turi didelius išteklius, daug specialistų: „Pavyzdžiui, atvažiuoja už įvaizdį atsakingi VRM pareigūnai – įdegę, nubalintais dantimis, labai mieli žmonės, tarsi superžvaigždės. Koks nors viešųjų ryšių pulkininkas panašus į tikrą šoumeną. Apkabina tave, pabučiuoja… Tada staiga pasitraukia į šalį, o tada atbėga būrys omonininkų, tave suvysto ir išsineša. Jei būtų liepta – jie tave ramiai sušaudytų. Bent man taip atrodo“, – svarsto Vsevolodas.
Pasak pašnekovo, policija gerai apgalvoja koks bus bendras vaizdas ir kokius pranešimus spaudai reikės teikti, kaip visa tai atrodys televizijos ekranuose. „Jie sudėlioja akcentus ir formuoja teisingą nuomonę: „Matote, visa žiniasklaida praneša, kad akcija buvo nesankcionuota.“ Taip tarsi kuriamas alternatyvus pasaulis, kuriame jie yra teisūs.“
