Trys šimtai. Vidutiniškai tiek moterų atlieka laisvės atėmimo bausmę už aukštų Panevėžio pataisos namų sienų. Nuteistųjų bendruomenė čia itin įvairialypė – pilnametės ir nepilnametės, taip pat motinos, auginančios vaikus iki trejų metų.
Kalinčių moterų skaičius yra žymiai mažesnis nei vyrų. Nuteistoji mūsų visuomenei – mažai pažįstama.
Tai tik viena iš priežasčių, kodėl laisvės atėmimo bausmę atlikusioms moterims yra sunkiau grįžti, tęsti profesinę veiklą ar susirasti darbą.
Nusikaltęs vyras – nieko stebėtina. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos jis lengviau integruojasi į visuomenę, susiranda darbą, išlieka geru specialistu, o moters įvaizdis gretinamas su atsakinga mama, neklystančia žmona, paklusnia dukra, pareiginga darbuotoja ar santūria namų šeimininke. Ir patekusios už grotų, ir išėjusios į laisvę moterys yra labiau pažeidžiamos, dažniau nukenčia jų šeimyninis gyvenimas, pakinta santykiai su artimaisiais ir vaikais, visuomenė jas smerkia griežčiau.
Specialus nanook.lt projektas siekia supažindinti jus su nuteistosiomis ir atvirais jų pasakojimais.
Reali laisvės atėmimo bausmė – dveji metai. „Aš nepatikėjau. Netikėjau, kas parašyta tame baltame popieriaus lape. Tuo metu jis tapo margas, raidės susiliejo. Supraskite, aš turėjau rožinį gyvenimą. Manimi labai rūpinosi tėvai, turėjau viską. Jei kas būtų pasakęs, kad kada nors sėdėsiu, būčiau spjovusi į akis. Kalėjimas ir nuteistieji mano gyvenime neegzistavo“, – savo neplanuotos kelionės į Panevėžio pataisos namus pradžią prisimena Kristina. Tai nėra tikrasis moters vardas – jos prašymu jį paikeitėme.
Kristina sunkiai sužalojo žmogų. Tai buvo įvykis, per vieną sekundę pakeitęs jos gyvenimą. Moteris prisimena, kad, sužinojus šeimai, sunkiausia buvo susitikti su mama: „Į mane buvo dėtos didžiulės viltys ir troškimai. Negalėjau pažiūrėti mamai į akis. Kaip pažiūrėti į akis žmogui, kuris man davė viską? Nors niekada nebuvau blogas vaikas, visiškai nepateisinau jos lūkesčių.“
Nuo pat vaikystės svajojusi apie aktorės karjerą, Kristina savo istoriją pasakoja išraiškingai, neslėpdama emocijų, o jos prisiminimus lydi ir juokas, ir ašaros.
Kristina
Justinos istorija visiškai kitokia: vaikystėje ji matė daug smurto, nemeilės, su teisėsauga susidūrė būdama dešimties. Kai Justinai buvo ketveri, mirė jos senelis, o močiutė su mama pradėjo gerti. Alkoholikas tėvas sėdo už grotų, kai jai buvo aštuoneri.
„Tada mama pradėjo dar stipriau gerti, mus su sese nuolat barė ir mušė. Gaudavau taip, kad po to negalėdavau atsisėsti. Mamai apribojo motinystės teises ir, kuomet man buvo dešimt metų, su sesute pirmąkart patekome į vaikų namus. Ten sulaukėme daug patyčių, todėl pradėjau iš ten bėgti“, – prisiminimais dalinasi Justina.
Jaunos merginos vargai prasidėjo tada, kai būdama trylikos susipažino su netikusia kompanija, kurioje buvo ir kalinčio tėvo bičiulių. Justina bėgo iš namų, norėjo būti krūta, viską turėti.
Būdama trylikos ji pirmąkart pabandė narkotikų. Iš pradžių žolės, paskui amfetamino. „Ir man patiko“, – prisipažįsta mergina.
Dar po metų Justina pateko į specialią mokyklą, kuri, kaip iš pradžių tikėjo, gali ją pataisyti. Tačiau ji, pratusi prie aktyvaus gyvenimo, greitai nebenusėdėjo vietoje: „Čia aš lyg uždaryta belangėj. Išleidžia tik keturioms valandoms, ir tai jeigu gerai elgiuosi. Kaip čia taip? Aš – laisvas paukštis, ką noriu, tą darau. Aš noriu laisvės!“ Justina papasakojo ir tai, kaip Naujųjų metų išvakarėse surakino naktinėles (prižiūrėtojas – red.) ir per globos namų langą pabėgo. Už tokius nuotykius ji dažnai pakliūdavo į policijos akiratį.
Juodaplaukė mergina kalba lietuviškai, tačiau su slavišku akcentu. Sportiško sudėjimo bei užtikrinto balso tembro Justina savo gyvenimo detalėmis dalinasi drąsiai ir retkarčiais pati nusistebi savo istorijos vingiais.
Justina ir Kristina į susitikimą atėjo pasidažiusios. Atėjo norėdamos pasidalinti savo pasakojimais. Kristina – apie rožinę vaikystę, pilnavertį gyvenimą, puikią šeimą, materialiai aprūpintą kasdienybę, režisūros studijas. Taip pat apie nusikaltimą. Ir apie bausmę.
Justina pasakojo apie gyvenimą gatvėje, problemas namuose, nusikaltimus ir jau paauglystėje atsiradusią priklausomybę nuo narkotikų.
Pataisos namuose draugėmis tapusios merginos su šypsena pripažįsta, kad vargu, ar anksčiau apskritai būtų bendravusios.
„Kai supratau, kad teks keliauti į Panevėžį, nusiraminau ir po truputį pradėjau ruoštis: ėjau į parduotuves, mama padėjo krautis lagaminą. Prisimenu, pagalvojau: o ar šampūno ten bus?“ – šviesioje pataisos namų bibliotekoje pradžią prisimena Kristina. Čia yra keletas stacionarių kompiuterių be interneto, prie sienų prigludusios aukštos knygų lentynos, o ant stalo pridėta žurnalų.
Įprastas Kristinos gyvenimas staiga nutrūko: „Galima sakyti, atsidūriau ties prarajos riba. Buvau viena ir niekas negalėjo man padėti. Tokios būsenos ir patekau į kamerą. Vaizdas buvo tikrai nekoks. Tos metalinės lovos… Bet aš baisias mintis vijau šalin, atsisėdau ir tiesiog pradėjau skaityti knygą. Atsikėlusi pirmąjį rytą krūptelėjau. Tikėjausi, kad pabusiu iš sapno ir atsimerksiu namuose. Atsimerkiau, o vis tiek buvau čia – iš čiaupo lašėjo vanduo, tvyrojo blogas kvapas.“
Justina
Būdama penkiolikos Justina pradėjo pardavinėti narkotikus. Už gautus pinigus nuomavosi butą, gyveno prabangiai, rūpinosi jaunesniąja seserimi: „Tuomet man atrodė, kad vienintelis geras dalykas – padėti savo sesei.“
Į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ji pirmą kartą pateko šešiolikos, kai būdama neblaivi su draugėmis pavogė mašiną. „Ten praleidau mėnesį, tačiau paskui grįžau į tą pačią narkomanų kompaniją. Tada vėl pradėjau vartoti. Žiauriai vartoti amfetaminą“, – nuo to laiko Justina ne kartą pabuvojo kalėjime, o jos nusikaltimai vis sunkėjo.
Būdama laisvėje simpatiška mergina susirado vaikiną. Nors tuo metu jis dirbo taksistu, buvo ką tik grįžęs iš Alytaus pataisos namų.
„Negalvojau, kad jis gali vartoti heroiną“, – iki šiol šį faktą su nuostaba prisimena Justina ir pripažįsta, jog tai sužinojusi nedvejodama nutarė, kad heroino reikia pabandyti ir jai.
Tuomet, būdama aštuoniolikos, Justina pradėjo ne tik vartoti, bet ir platinti narkotikus. Nuo artimųjų tai nuslėpti pavyko, nes su jais beveik nebendravo: „Paskambindavau tik paklausti, ar viskas gerai sesei. Nenorėjau tų tėvų matyti. Aišku, meilės ir šilumos man trūko. Išsiskyrusi su draugu, grįžau pas tuos pačius narkomanus. Atrodė, kad jie mane myli ir supranta. Tuomet nemaniau, kad, kai tik pakliūsiu į pataisos namus, jie greitai mane pamirš.“
Paskui Justina vėl pateko į Lukiškių kalėjimą. „Žiauriai prisidirbau. Tąkart patekau už vagystes: man rodydavo namus, kuriuos galima apvogti. Kai sėdau šįkart, santykiai su tėvais nutrūko visiškai. Laiškuose mamos prašiau, kad manęs neteistų, kad tikėtų, jog galiu pasikeisti, bet jie nuo manęs nusisuko“, – pasakoja Justina.
Kristina ir Justina
Anot pataisos namų psichologės Andros Kiškytės, nusikaltimas nesirenka moterų pagal jų statusą visuomenėje. „Čia patenka moterų iš įvairių sluoksnių – ir iš gatvės, turinčių priklausomybių, ir su aukštuoju išsilavinimu, dirbančių prestižinius darbus, įmonių vadovių.“
Psichologė pastebi, kad pastarosioms adaptuotis sunkiausia: „Atvykusios čia jos ima save menkinti, praranda savivertę. Mes padedame joms susigrąžinti vidinį pasitikėjimą. Dauguma moterų sako niekada nemaniusios, kad galėtų čia pakliūti, ir neįsivaizdavusios, kokia čia įstaiga bei žmonės. Joms sunku adaptuotis ir suvokti, kad yra kitokių žmonių. Tačiau atlikusios bausmę jos išsineša daugiau tolerancijos. Moterys čia dalinasi labai maža erdve – kartu gyvena, bendrauja, mokosi, lanko būrelius – to jos tiesiog negali išvengti.“
2015 m. duomenimis, 3 % nuteistų moterų yra įgijusios aukštąjį išsilavinimą, 4 % – aukštesnįjį, 39 % – vidurinį, 29 % – pagrindinį, 16 % – pradinį, 9% kalinčiųjų neturi jokio išsilavinimo.
Pataisos namai suskirstyti į sektorius. Yra lengvasis, paprastasis, drausminis bei moterų su mažamečiais vaikais sektorius. Gyvenimo įstaigoje modelis primena gyvenimą bendrabutyje: bendros buities patalpos, miegamieji ir laisvalaikio kambariai, kiekviename gyvenamojo korpuso aukšte įrengtos nedidelės patalpos su virtuvės įranga, kad nuteistosios galėtų šeimininkauti pačios.
Tik patekusi į įkalinimo įstaigą, moteris apgyvendinama paprastojoje grupėje, yra stebima ir, jei pažeidžia taisykles, direktoriaus nutarimu perkeliama į drausiminę grupę.
Gyvenamąsias patalpas čia priimta vadinti sekcijomis. Kristina šią erdvę dalinasi su dar dvidešimčia moterų.
Sekcija – tai didžiulė patalpa, suskaidyta į atskirus moterų mikropasaulius. Nuteistoji nedideliame plote susikuria sau mielą erdvę: ant sienos kabo siuviniai, dviaukštės lovos užtiestos spalvingais užklotais, susodinti pliušiniai žaislai. Tačiau svarbiausia erdvės dalis – altorių primenantis kampelis ant spintelės. Čia galima išvysti artimųjų nuotraukų, laiškų iškarpų, veidrodėlį.
Atvykusi į pataisos namus, nuteistoji laikoma karantino patalpose. Būtent šis etapas yra vienas esminių pataisos namų psichologams.
„Su nuteistosiomis susipažįstu iškart joms atvykus. Per pokalbį įvertiname, ar ji galėtų save sužaloti arba nusižudyti, išsiaiškiname, ar neturi sveikatos problemų, sprendžiame, kuri sekcija jai būtų tinkamesnė. Apsvarstome ir nuteisosios pageidavimus, jei tokių būna“, – pirmuosius moterų žingsnius įkalinimo įstaigoje komentuoja A. Kiškytė.
Laisvės atėmimo bausmės pradžia nuteistiesiems yra sunki dėl adaptacijos, kurios metu keičiasi įprastas režimas ir paties žmogaus statusas. Sunku susitaikyti ir su bausme, ir su įstaigos erdve. Ir su tuo, kad tampi vienu iš nuteistųjų.
„Moterims ypač sunku atsiskirti nuo šeimos, vaikų, tėvų, vyro. Ne fizinės judėjimo laisvės apribojimas, o atskyrimas nuo šeimos moteriai yra didžiausia bausmė, – tikina psichologė. – Šeimos ir vaikų palaikymas yra didelis apsauginis veiksnys norint išvengti nusikaltimų ateityje. Ir būti čia tampa lengviau – laukiama laiškų, pasimatymų, bendravimo.“
Anot A. Kiškytės, moterų nusikaltimų priežastys labai įvairios – dažnai tai spontaniški, emocijų vedami poelgiai. Smurtiniai nusikaltimai prieš sutuoktinį įvykdomi tada, kai moteris patiria smurtą pati, kai buityje vyrauja alkoholis. „Dažnai tai būna gynyba arba išprovokuotas poelgis, konfliktiškų santykių pasekmė“, – psichologė įsitikinusi, kad norint rasti tokių nusižengimų užuomazgas, taip pat reikėtų pažvelgtį į nuteistųjų vaikystę, santykius su tėvais, į laiką, kai formuojasi asmeninės žmogaus savybės.
Pataisos namuose dominuoja moterys, nuteistos už nužudymus (32,2 %), nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (28,3 %), bei vagystes (15,2 %).
Pataisos namuose vykdoma nuteistųjų socialinė ir psichologinė reabilitacija: formalusis ir neformalusis švietimas, inicijuojama socioedukacinė veikla, rengianti nusteistąsias būsimam gyvenimui visuomenėje, formuojami įgūdžiai, padėsiantys atrasti vietą darbo rinkoje.
Nuteistųjų bendruomenė suskirstyta į atliekančias laisvės atėmimo bausmę pirmą kartą ir kalinčias pakartotinai (40% nuteistųjų į pataisos namus sugrįžta). Pirmą kartą kalinčios moterys išgyvena ribinę psichologinę būseną ir dažnai yra neorientuotos artimiausioje socialinėje terpėje.
Viešojo saugumo tarnybos konvojaus automobilis Justiną dažnai veždavo į Vilnių, kur vyko jos bylų nagrinėjimai. Kartą Lukiškių kalėjime jai per langą šūktelėjo nuteistasis. Mergina pasakoja kurį laiką nekreipusi dėmesio, tačiau vėliau atsiliepusi ir taip susipažinusi su vienu iš kalinių. Ši pažintis virto į dvejus su puse metų trukusį susirašinėjimą, o rašytinė draugystė atvedė iki vestuvių.
2014 m. vasario 20 d. Justina prie altoriaus prisiekė vyrui, kalinčiam dėl nužudymo. Savo būsimo vyro iki tol ji mačiusi nebuvo.
Tačiau dabar Justinos lentynėlėje vyro nuotraukos nebėra: „Maniau, kad tas žmogus tikrai mane mylės, viskuo dalinsis. Greičiausiai tai buvo išbandymas. Pasimokiau. Esu jauna – prie altoriaus turbūt pastūmėjo smalsumas“, – pasakoja nuteistoji.
Pasimatymams jie turėdavo 4 valandas: „Kambarėlyje – lova ir stalas. Iš pradžių buvo baisu – juk jis nuteistas už žmogžudystę 18 metų. Bijojau, bet galvojau: kas bus, tas bus.“
Kai kalbėjomės Panevėžio pataisos namuose, ji turėjo vykti į dar vieną pasimatymą. „Aš tikrai labai nusivyliau, – atsidūsta ji. – Jis mano, kad atvažiuosiu, tačiau to nebus – jau padaviau dokumentus skyryboms, laukiu, kol praeis metai ir mus išskirs. Nei bendro turto, nei vaikų neturim, todėl procedūra turėtų būti greita.“
„Jeigu džiaugiesi, padarysiu, kad verktum“, – vėliau šis vyro sakinys įstrigo Justinai į atmintį ir padėjo priimti sprendimą dėl skyrybų.
Justinos sekcijos draugė Kristina būdama nelaisvėje taip pat davė įžadus.
„Mes norėjome pasimatymų. Santuoka buvo tik formalumas, tad tiesiog susirašėme. Svarbiausia buvo tai, kad padėję parašus galėsime eiti į pasimatymų kambarius, susimesti pagalves, kaip buvome įpratę, įsijungti televizorių ir kartu sėdėti, dalintis maistu, prisiminimais, juoktis iš filmo“, – savo santuoką prisimena Kristina.
Vis tik mergina pripažįsta, kad anksčiau, kaip ir visos mergaitės, svajojo apie baltą suknelę ir šventę ant jūros kranto: „Su vyru juokaujame, kad visi taip tradiciškai, o štai mes egzotiškai – susituokėme kalėjime.“
2014 m. Lietuvoje susituokė 23 nuteistosios. Trijų moterų vyrai gyvena laisvėje, kitų dvidešimties – atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigose.
2015 m. susituokė 10 nuteistųjų. Vienos jų vyras gyvena laisvėje, likusiųjų – įkalinimo įstaigose.
Besikapstydama daržovių lysvėje, moteris vis sudrausmina ant raudonų supynių besisupančius vaikus. Šalia džiūsta skalbiniai, už jų, ant spygliuotos tvoros, kabo užrašas „Draudžiamoji zona“. Daugybė žaislų išmėtyta ant žalios pievelės, kurią iš čia pat esančio bokštelio akylai stebi pataisos namų prižiūrėtojo akys.
Šis sektorius skiriasi nuo likusių įkalinimo įstaigos erdvių – laisvės atėmimo bausmę čia atlieka dešimt moterų su savo mažamečiais vaikais.
Į šį sektorių patenka besilaukiančios arba turinčios vaiką iki trejų metų moterys. Jos su vaikais kambarėliuose gyvena po dvi. Sektoriuje yra bendros buities patalpos, virtuvė, du vaikų žaidimų kambariai, kiemas.
Ką reiškia trejus metus leisti vienoje erdvėje su savo vaiku? Ar atlikti bausmę lengviau kalint su savo atžala? Koks būna išsiskyrimas?
Psichologė A. Kiškytė pažymi, kad vaikui iki trejų metų formuojasi prieraišumo jausmas, todėl būti su mama jam yra labai svarbu.
„Manau, kad mamoms tai yra teigiamas veiksnys. Juk kiekvienai motinai vaikas yra pats brangiausias turtas. Tačiau, jei vaikui sueina treji metai, o mama lieka atlikti bausmės, atsiskyrimas yra traumuojantis. Tokio amžiaus vaikas yra pakankamai didelis, kad suprastų, jog yra išvežamas ir jo čia nebebus. Procesas būna lengvesnis, jei vaikas atiduodamas šeimos nariams – tėčiui, močiutėms. Kitu atveju jis keliauja į vaikų namus. Tada būna labai sunku ir mamai, ir vaikui“, – nuteistųjų ir jų vaikų situaciją komentuoja pataisos namų psichologė.
Vaikai pataisos namuose auginami iki trejų metų. Po to mama gali pasirinkti – atiduoti vaiką auginti artimiesiems ar globėjams arba apgyvendinti Panevėžio rajono vaikų globos namuose.
Vaikai dienas leidžia bendrame žaidimų kambaryje. Mamos juokauja, kad po kurio laiko pradeda painioti vaikus, o vaikai – visas moteris vadinti mamomis.
„Kai lankiau manikiūrininkių kursus, mano mergaitė kitas nuteistąsias pradėjo vadinti mamomis. Pradžioje buvo sunku, pavydėjau. Vis sakydavau: „Deimante, juk aš tavo mama.“ Bet paskui supratau, kad čia tiesiog tokia vieta“, – pasakoja Deimantės mama Irina.
Šiandien visą savo meilę ji skiria dukrai Deimantei ir sunkiai išgyvena, kad negali matytis su dviem kitomis dukromis, esančiomis laisvėje: „Visą laiką save raminu, kad nėra dėl ko nervintis ir verkti, kad turiu puikias mergaites, dėl kurių turiu stengtis ir gyventi.“
Irina, paklausta, ar bausmę atlikti kartu su mylima dukra yra lengviau, susimąsto: „Kartais save kaltinu – kokia aš mama, jeigu mano vaikas turi augti čia.“
Dauguma mamų pripažįsta, kad tos vienodos dienos slenka daug lengviau, kai rūpiniesi mylimu vaiku, tačiau nerimauja, kad dėl jų nusikaltimų sūnus ar dukra ankstyvąją vaikystę turi leisti nelaisvėje.
Mamų ir vaikų sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atlieka ir Audronė. Vieno pokalbio metu sužinome, jog moteris moka anglų, lenkų, rusų, ispanų kalbas, iš studijų laikų prisimena lotynų kalbą. Nepaisant išsilavinimo, ji į pataisos namus patenka jau ketvirtą kartą. Tai, kad su sūnumi yra čia, Audronė kaltina save, savo būdą, vienatvę ir dėl šių priežasčių įgytą priklausomybę.
„Labai sunku. Esu viena, tėvai seniai mirę, su seserimis nebendraujame. Neturiu nieko. Kai pirmąkart čia papuoliau, nuo manęs nusisuko visa giminė. Taip sakant, esu juoda dėmė. Ir esu visiškai viena“, – prieš filmavimo kamerą atsiveria Audronė, ant kelių laikydama savo nenustygstantį sūnų Dovydą.
Mama mirė, kai Audronei buvo septyneri. Tėčio neteko būdama trylikos. Iš vaikų namų ji pateko pas globėjus, kurie leido ją į mokyklą. Ten paauglei puikiai sekėsi. Po mokyklos Audronė įstojo studijuoti medicinos.
„Sekėsi gerai, tačiau aš paniškai bijau lavonų, o antraisiais mokslo metais praktiką reikėjo atlikti morge. Labai bijojau, todėl, kad nutolinčiau šią kraupią akistatą, išėjau akademinių atostogų. Tačiau į studijas nebegrįžau“, – prisimena Audronė ir svarsto, kaip jos gyvenimas atrodytų dabar, jei būtų tęsusi medicinos mokslus.
Šiandien mama, žiūrėdama į žaidimų salėje krykštaujantį Dovydą, vėl svajoja apie gyvenimą laisvėje. Moteris įsitikinusi, jog metai, praleisti pataisos namuose, yra tiesiog išbraukti iš gyvenimo.
„Vieną kartą sėdau vasarą. Išėjau po dvejų metų, taip pat vasarą. Perėjau Laisvės alėją, o jausmas, kad nebuvau tik dvi savaites. Tie dveji metai prabėgo greitai ir tuščiai. Nes visos dienos čia vienodos. Tų metų praktiškai nelieka, jie ištrinti iš gyvenimo, nes tu nieko nenuveikei“, – mintimis dalijasi mama.
Nors Audronė yra ištekėjusi, pas vyrą grįžti neketina.
„Viskas buvo gerai, kol vyras nepradėjo daryti nesąmonių. Tačiau jo nekaltinu, esu kalta pati. Galėjau išeiti, galėjau ieškoti pagalbos, bet bandžiau susitvarkyti viena. Niekam nieko nepasakojau, o juk vienam žmogui sunku. Ir man nepavyko…“ – išėjusi į laisvę Audronė norėtų išvažiuoti į užsienį, pradėti dirbti ir nutraukti visus ryšius su ją klampinančia aplinka.
Ji pripažįsta, kad anksčiau laisvės atėmimo bausmę išgyvendavo ne taip sunkiai. Dabar yra kitaip: „Dėl Dovydo noriu, kad šįkart viskas neužsitęstų, nes paskui bus sunku ir jam, ir man.“
Vaikai
Vilma ir jos judrus sūnus Arijus – dar vieni šio sektoriaus gyventojai.
„Hiperaktyvus, išdykęs, sunkus ir labai prie manęs prisirišęs“, – taip savo sūnų apibūdina Vilma. Moters manymu, vaikas yra didžiausia dovana mamai, nesvarbu, kur jie yra.
Vilma turi dar dvi dukras, gyvenančias laisvėje. Mama ir vaikai yra tai, ko moteriai labiausiai tūksta kalint pataisos namuose: „Daugiau ten nieko nepalikau. Tik tai, kas brangiausia. Kai atsiduri čia, suvoki, ką prarandi.“
Pasimatymai yra vienas iš pagrindinių būdų palaikyti socialinius ryšius su laisvėje likusiais artimaisiais. Nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais artimais asmenimis pataisos namų tvarka įgyvendinama leidžiant trumpalaikius (iki 4 val.) ir ilgalaikius (iki 2 parų) pasimatymus.
Trumpalaikiai pasimatymai vyksta pataisos įstaigos atstovo akivaizdoje. Ilgalaikiai pasimatymai, suteikiant teisę kartu gyventi, leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimais giminaičiais.
„Kiekvienas susitikimas yra labai brangus. Bet tos dvi paros prabėga greitai, jos labai trumpos, visada norisi daugiau“, – apsikabinimai, ilgi pokalbiai prie bendro stalo – taip praeina Vilmos susitikimai su artimaisiais.
Su savo trejų metų sūnumi Arijumi Vilma apie laisvės atėmimą dar nekalbėjo, tačiau neabejoja, kad berniukas prisimins Panevėžio pataisos namuose praleistą laiką su mama.
Vilma jaučia, kad dėl šio laisvės apribojimo atšalo santykiai su vyresniąja dukra: „Dabar ji paauglė ir kaltina visus, kas pasitaiko jos kelyje. Dėl to man labai skaudu, tad grįžusi stengsiuosi susigrąžinti jos pasitikėjimą ir meilę.“
„Vidurinioji mano dukrytė – jautruolė. Laukia, kada grįš mama. Jai sunku, bet nieko nepakeisi“, – Vilma priduria, kad sunkiausia būna tada, kai dukros susiduria su problemomis, o ji būti šalia ir padėti negali.
Pirmasis kalėjimas Panevėžyje atsirado 1566 m. Tik jis dažniausiai būdavo tuščias, mat to meto įstatymai tik išimtinais atvejais numatydavo laisvės atėmimo bausmę, o dar rečiau ją taikydavo. Dabartiniai keturių šimtų vietų pataisos namai buvo pastatyti ir pašventinti 1893 m.
1960 m. kalėjimas buvo reorganizuotas į moterų įkalinimo įstaigą.
Šiandien pataisos namuose dirba 133 pareigūnai ir valstybės tarnautojai. Pataisos namams vadovauja Edvardas Norvaišas.
Jis dalyvavo televizijos šokių projekte, o jo darbo kabinete priešais terariumo saulę šildosi smauglys ir egzotiškasis tarantulas. Edvardas Norvaišas, pataisos namų direktorius, apibūdinamas kaip šiek tiek kitoks vadovas.
„Kadaise norėjau tapti gydytoju. Norėjau gydyti žmones“, – su šypsena atskleidžia E. Norvaišas ir priduria, jog ši jo svajonė dalinai išsipildė – čia jis gydo kalinčias nuteistąsias.
„Mes visi visada ieškome pasitesinimų. Šios moterys nusikaltimus padarė taip pat dėl kažkokių priežasčių“, – direktorius pastebi, jog mūsų visuomenė yra labai nepakanti ir tai apsunkina suklydusių žmonių likimus: „Mums reikėtų daugiau pakantumo, pagarbos ir mažiau niurzgėti.“
Paklaustas, ką pataisos namai taiso ar turi taisyti, E. Norvaišas atsako, jog iš pavadinimo pataisos namai turėtų likti tiesiog namai. Namai, į kuriuos nereikėtų grįžti. Bet jeigu žmogus čia patenka, reikia stengtis, kad čia jis nebūtų skriaudžiamas, nebūtų kerštaujama, o paprasčiausiai duodama laiko pagalvoti ir grįžti į doros kelią.“
Lietuvoje yra apie 8–9 tūkst. nuteistųjų, šiuo metu atliekančių laisvės atėmimo bausmę. Bausmę atliekančių moterų iš jų yra tik 300.
Direktoriaus nuomone, laisvės apribojimas nėra vienintelis ir tinkamiausias bausmės būdas. Keliaudamas po užsienį E. Norvaišas įsitikino, kad galima ir kitaip padėti žmogui įvertinti savo poelgį: „Seniau buvo naudojamos rykštės, kankinimai ir kiti žiaurūs metodai. Tai buvo savotiškas kerštas. Šiandien taikomas laisvės atėmimas. Bausmę reikia suvokti kaip blogos veikos atoveiksmį, kaip pasekmę, tačiau nebūtina žmogaus talpinti už spygliuotos tvoros, apkrauti finansiškai valstybės, darbuotojų ir paties žmogaus ištraukti iš gyvenimo. Tegul jis gyvena, tegul dirba – galbūt už mažesnį atlyginimą, bet turi būti ir alternatyvūs teigiami veiksmai. Dabar nukenčia ir valstybė, ir pats žmogus.“
E. Norvaišo manymu, ateityje reikėtų kurti ne pataisos, o pagalbos namus.
Teisininkas, kriminologas dr. Gintautas SakalauskasStraipsnis „Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė“, Sociologija. Mintis ir veiksmas 2007/2 (20), ISSN 1392-3358 retoriškai klausia: kodėl Sovietų Sąjungoje žiaurias represijas patyrę gyventojai tebetiki jų nauda? Be to, dažnas įkalinimo bausmės taikymas sukūrė situaciją, kai įkalinimo patirties turi nemaža dalis gyventojų. „Laisvės atėmimo (ir kuo ilgesnio), kaip vienintelės „tikrosios“ bausmės, įvaizdis posovietinėse valstybėse tebėra stebėtinai gajus, nepaisant net skaudžios istorinės patirties. Jeigu aprioriškai manoma, kad žmogus yra blogas ir jį reikia taisyti, kad dėl to kaltas tik jis pats, kad jį užtai reikia bausti, smerkti, o po to mėginti reabilituoti, akivaizdžiai atsiduriama pedagoginėje ir psichologinėje aklavietėje.“
Direktoriaus E. Norvaišo manymu, siekiant idealios visuomenės, švietimą ir dorą auklėjimą reikėtų taikyti nuo mažens: „Pradėti reikia nuo šeimos, nuo darželio, nuo mokyklos, tada būtų paprasčiau žmogų grąžinti į doros kelią. Pataisos namuose mes tik bandome koreguoti žmogaus auklėjimo, gyvenimo būdo ir charakterio formavimo klaidas. Čia tik mokome, kaip numalšinti agresiją ir polinkius.“
2009 m., nagrinėjant baudžiamąsias bylas Italijoje ir JAV, buvo pirmą kartą pateiktos smegenų nuotraukos, kuriomis siekta įrodyti netinkamą kaltinamųjų neuronų veiklą.
Apie smegenų tyrimus žurnalo GEO autorius Christianas Schwägerlis rašo jau daugiau kaip dešimt metų. Savo moksliniame tiriamajame straipsnyje „Blogos smegenys“Christian Schwägerl, „Blogos smegenys“, GEO Lietuva, 2014 03 jis aprašo daug mokslo iššūkių, pateikiamų teisingumo sistemai. Straipsnyje nagrinėjami pavyzdžiai, kaip smegenų anomalijos gali daryti įtaką individo veiksmams, taip tarsi pritariant likimo filosofijai.
„Dar prieš kelis dešimtmečius smegenys buvo laikomos paslaptingiausiu organu, o dabar jos privalo padėti atsakyti į klausimą, kokie procesai valdo mūsų psichiką ir lemia elgesį. Nėra jokių abejonių, kad medicinai tai labai svarbu. O teisingumui?“ – klausia autorius.
Jo manymu, gali būti, kad ateityje žvilgsnis į žmogaus smegenis lems, kaip visuomenė vertins vagystę iš parduotuvės ar žmogžudystę. Vos 1,4 kilogramo sveriančios ir daugiau kaip šimtą milijardų nervinių ląstelių turinčios smegenys taptų ypač svarbiu teismo svertu, rodančiu tiek sunkinančias, tiek lengvinančias aplinkybes.
„Savo elgesį galime valdyti kur kas mažiau, negu iki šiol visiems atrodė“, – sako Davidas Eaglemanas, Hiustone vadovaujantis mokslinių tyrimų projektui „Neurologija ir įstatymas“. Iki šiol teisingumas paremtas iliuzija, kad visi žmonės prieš įstatymą lygūs. Bet tiek smegenys, tiek jų veikla yra labai individualus dalykas. Tai tarsi pirštų atspaudai, suformuoti genų ir aplinkos. Į tai teisėjai turėtų atsižvelgti labiau.“
Žinoma, niekas nereikalauja panaikinti bausmių ir paskelbti visų žmonių nekaltais. Bet ateityje galėtų būti kitaip. „Bausmės turėtų būti švelnesnės, nes elgesys tėra jėgų, nesusijusių su asmens atsakomybe už savo veiksmus, rezultatas“, – savo straipsnyje Joshua Greene’ą iš Prinstono universiteto cituoja C. Schwägerlis. Jo manymu, kaltės sąvoka gali staiga dingti, kai neriama į neišsenkančią nervinių impulsų upę. Smegenų tyrėjų argumentų pripažinimas teisme taptų tikru košmaru.
„Aš labai bijau išeiti į laisvę“, – prisipažįsta Justina, kuri su nerimu laukia dienos, kai prasivers pilkos pataisos namų tvoros durys.
Po ilgų metų išėjusios iš laisvės atėmimo vietos moterys dažnai patenka į nežinomybę – kaip joms seksis, iš ko jos gyvens, kaip jas priims artimieji ir visuomenė? Anot A. Kiškytės, būtent ši nežinomybė sukelia didžiausią baimę: „Moteris, išėjusi iš įkalinimo įstaigos, yra pažeidžiamesnė – visuomenė iš jos tikisi daugiau nei iš vyro. Teista moteris, neįsigilinant į aplinkybes, priežastis, pataisą, daug sunkiau priimama, – teigia psichologė. – Iš moters reikalaujama būti gera mama, gera žmona, gera dukra. Ir jeigu taip nėra, pasiteisinimo taip pat negali būti.“
„Kiekvienas darome klaidų ir dalykų, kurie nesuteikia garbės. Tai gali būti ir kasdienė smulkmena, ir vienkartinė katastrofa, pakeičianti gyvenimą. Skaudi žmogiškumo prigimtis lemia, kad kartais išties nejaučiame svetimo skausmo. Abejingumas kito kančiai, mano manymu, yra esminė priežastis, kodėl vyksta nusikaltimai. Jei tu iš kažko vagi, jei smurtauji, jei parduodi tai, kas skaudina kitą – jo kančią regi kaip svetimą, nesusijusią su tavimi. Visi mes kartais darome tai, kuo didžiuotis negalime, net jei tai neturi tokių tragiškų pasekmių“, – sako Piper Kerman, Amerikos eseistė, 11 mėnesių praleidusi įkalinimo įstaigoje. Atlikusi bausmę P. Kerman išleido kultinę knygą „Kaip oranžinė tapo naująja juoda: mano metai moterų kalėjime“ (Orange Is the New Black: My Year in a Woman’s Prison).
