Pakelti kryžių

„Kada pradėjau dėtis daiktus, priėjo žmona ir pasakė: „Aš tau kategoriškai draudžiu eiti į ekspediciją. 18 metų buvai tremtyje, o už šį darbą enkavėdistai tau dar 10 pridės“, – šiuos žodžius tremtinys Vitalis Staugaitis išgirdo beveik prieš 30 metų, tačiau atsimena iki šiol. Tą dieną jis išklausė, ką norėjo pasakyti jo sutuoktinė, ir nutilęs nuėjo į kitą kambarį. Atsisėdo prie stalo ir paėmęs popieriaus lapą parašė: „Sutikimas. Jeigu Ona Staugaitienė pareikš man skyrybas, aš, Vitalis Staugaitis, sutinku su visomis sąlygomis ir jokių ieškinių neteiksiu.“

Ekspedicija „Lena 89“. Neša kryžių. Tit-Arai, 1989 m.

Nedingęs ryšys

Kaune prie „Laisvės“ paminklo susirinko didžiulė minia. Žmonės iš įvairių Lietuvos vietų atvyko palydėti pirmosios lietuvių ekspedicijos prie Laptevų jūros „Lena 89“. Ten kadaise buvo ištremti jų tautiečiai. Kai kurie atsivežė po saują gimtosios žemės. Ekspedicijos plane buvo numatyta pastatyti keturis paminklus, tad lydintieji norėjo, kad nors maža Lietuvos dalis pasiektų jų artimuosius, mirusius Sibire.

Tarp penkiolikos žmonių, sudariusių pagrindinę ekspedicijos grupę, kuriai vadovavo Rimantas Plėštys, stovėjo ir susirūpinęs Vitalis. Kad ir kaip jis bandė save įtikinti, kad kito pasirinkimo neturėjo, mintimis vis tiek grįždavo prie žmonai parašyto raštelio. Nenuleisdamas akių nuo didžiulės minios jis vis dar kažko tikėjosi. Vieną akimirką išvydo tai, ko ieškojo. Onutė, atėjusi į išlydėtuves, paprašė Vitalio save saugoti.

Grąžinti iš tremties

Ekspedicijos dalyvių darbai Sibire truko ilgiau nei mėnesį. Dieną ir dažną naktį jie statė betono, akmenų ir titano paminklus Bykovo ir Muostacho iškyšuliuose, Tit-Arų ir Trofimovsko salose. Iš Lietuvos atvykusi grupė taip pat taisė aplūžusius kryžius, kirto ir į saugią vietą gabeno tremtinių palaikus, išsibarsčiusius kietame kaip betonas įšale. Dalis palaikų pasiekė Lietuvą specialiame konteineryje ir buvo palaidoti Tėvynėje. „Toli gražu ne kiekvienam gali užtekti tvirtumo aprašyti tai, ką pamatėme ir patys patyrėme, padėdami iškasti tuos palaikus, kuriems buvo lemta iškeliauti į Lietuvą. Karstai buvo pilni ledo, žemių ir sudarė kelių šimtų kilogramų svorio monolitus“, – grįžęs iš ekspedicijos rašė jos vadovas Rimantas Plėštys.

Kapinės. Palaikų iškasimas. Bykovo iškyšulys, 1989 m.
Palaikų pargabenimas. Trofimovskas, 1989 m.
Lietuvos tremtinių kapinių atnaujinimas, kryžiaus A†A Pakščiui (Vytautas Pakštys, 1924-1945) statymas. Iš kairės: Vitalis Staugaitis, Aleksandras Ambrazevičius, Kastytis Leščinskas. Bykovas, 1989 m.
Sutvarkytos kapinės. Ekspedicijos dalyviai, iš kairės: Vitalis Staugaitis, Aleksandras Ambrazevičius, Algirdas Lipštas, Jonas Sarapinas, neatpažintas, Kastytis Leščinskas. Bykovo iškyšulys, 1989 m.
Kryžiaus tremtinių atminimui statymas. Muostachas, 1989 m.
Prie paminklo. Iš kairės: Vitalis Staugaitis, Aleksandras Ambrazevičius, Daina Juškienė, Ona Rudalevičienė, už jos – Regina Stasenytė, Jonas Serapinas. Muostachas, 1989 m.

Trumpa atmintis – gili nuoskauda

Nepaisant didelio palaikymo iki ekspedicijos, dalyvių grįžimas iš Sibiro buvo labai tylus. „Lietuva neįvertino. Ji ir negalėjo įvertinti, nes tuo metu buvome po rusais. Tokie darbai kelia tautą, o to komunistų valdžiai nereikėjo. Gaila, kad atgavus Nepriklausomybę ekspedicijos dalyviai taip ir nebuvo įvertinti, nepaisant to, kad tai buvo pirmoji ekspedicija į Sibirą“, – baigęs mintį Vitalis Staugaitis gūžteli pečiais.

Ona Rudalevičienė. Jos dešinėje – Janinos (Elžbietos) AdamkevičiūtėsLinkevičienės ir jos sūnaus Kęstučio Linkevičiaus kapas ir kryžius. Mažąjį kryželį iš ąžuolo padarė, lėktuvu iš Lietuvos atskraidino ir pastatė Vitalis Staugaitis. Muostachas, 1989 m.