Pereiti praeitį
„Tremties tema nebuvo mano gyvenimo dalis“, – sakė Gediminas Andriukaitis, besiruošdamas 50 dienų trukmės ekspedicijai į Sibiro šiaurę. Nebuvo tik iki tam tikro laiko.
Išgirstų vaikystėje pasakojimų apie senelių tremtį prie Laptevų jūros fragmentai ilgai kiūtojo Gedimino pasąmonėje. 2017 metų vasarą jie nuvedė jį ir dar trijų bendraminčių komandą už poliarinio rato prie šiaurinės Sibiro pakrantės – ten, kur buvo ištremtas Gedimino senelis ir kur gimė jo tėvas.
Tačiau kelionė laiku – tai kelionė į nežinomybę. Pirmoji ir paskutinė ekspedicija iš Lietuvos į tuos kraštus vyko 1989 metais. Archyvinė medžiaga ir susitikimai su tremtiniais tapo vienu iš nedaugelio būdų pasiruošti šešiems šimtams kilometrų taigos pėsčiomis. Buvęs tremtinys Vitalis Staugaitis su ekspedicijos dalyviais pasidalino ne tik turimomis žiniomis apie tas vietoves, bet ir išgyventa patirtimi. Jis taip pat ne kartą siūlė pakeisti maršrutą į labiau nuspėjamą.
Gediminas, Darius, Viktoras ir Vigimantas vis tik pasirinko eiti savo suplanuotu keliu. Komanda į tas vietas žygiavo norėdama įrodyti, kad trėmimai pabaigos neturi – ne taškas laiko juostoje – įvyko ir baigėsi. Tai – tęstinis procesas, apie kurio pasekmes iki šiol kartas nuo karto išgirstama beveik kiekvienoje lietuvių šeimoje.
Suvokti to, ką patyrė tremtiniai prie Laptevų jūros, neįmanoma. Tačiau, kai anūkas atsistoja ant tos pačios uolos, ant kurios kadaise stovėjo jo ištremtas senelis, ir laisvo žmogaus akimis žvelgia į tuos pačius vaizdus, tampa akivaizdu, kad užsispyrusi tremtinių kova dėl gyvenimo nebuvo beprasmė. Niekada nemačiusios viena kitos, kartos susitinka.
Prie Pokrovsko plytinės stovi, iš kairės: Irma Gross, Regina Vitašaitė, g. 1940 ir neatpažinta mergaitė. Pokrovskas, Ordžonikidzevskio r., 1952 m.
Iš Tit-Arų salos valtis su lietuviais žvejais plaukia link Stolbų salos. „Stolby – vadinamas Šiaurės kalėjimas. Pėsčius tremtinius į jį iš salų varydavo – ką už malkas, ką už žuvį.“ Tit-Arai, Bulūno r., 1952 m.
„Marija Porutienė ruošia ledą pietums, nes žiemą vandens nėra iš kur pasemti. Atsikerta ledo ir išverda arbatą. Lauke 50 laipsnių šaltis.“ Muchtuja (nuo 1963 m. Lenskas,) 1952 m.
Istorinis kontekstas
1941 metais, pasibaigus antrai vasaros savaitei, TSRS okupuotoje Lietuvoje prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai. Vidury nakties TSRS ir vietinių represinių struktūrų pareigūnai įsiverždavo į būsimų tremtinių namus, surengdavo kratą ir pranešdavo apie ištrėmimą iš Lietuvos. Masiniai trėmimai taip pat vykdyti Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Moldavijoje.
Pirmasis etapas baigėsi birželio pabaigoje Vokietijai užėmus Lietuvą. Tačiau po trejų metų vėl įžengus Raudonajai armijai, prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir nauji trėmimų etapai.
Žiemos žvejyba 10-15 kilometrų spinduliu apie Tit-Arų salą. Į žvejybą važiuojama pagrindiniu transportu – šunų traukiamomis nartomis. Lenoje įšalęs laivas. Tit-Arai, Bulūno r., 1954-1956 m.
„Jūsų giminaičiui teko daug iškentėti šalčio ir vėtrų. Vitalis Staugaitis su savo draugais šuneliais“. Nartų kinkinys. V. Staugaitis apsirengęs kailinukais iš elnio kailio, kurie yra ištisiniai, apsivelkami per galvą, todėl gerai saugo nuo vėjo. Fotografavo iš Jakutsko atsiųstas enkavėdistas. Maždaug už 5 km nuo Stolbų, pakeliui į Trofimovską. Stolbai, Bulūno r., 1951 m.
„Išeinu. Išvažiuoju į Lietuvą“ – užrašas piešinyje, kurį kryželiu turėjo išsiuvinėti piešinio autorius Kaziukas Barniškis, g. 1951. Siuvinėti labai mėgo. Pats nusipiešdavo eskizus. Nupiešti du paukštukai, kuriuos reikėjo išsiuvinėti. Tarynas, Ojmiakono r. 1958 m.
„Tai mūsų klasė – ketvirta ir antra. Praeiti metai. Aš mokiausi antroje klasėje. Dabar mokausi trečioje klasėje. Savo kalba nemoku nei skaityti, nei rašyti. Atsiųskite lietuviškų knygų, cheminių pieštukų ir nuotraukų. Dabar mes nelabai gerai gyvename. Mama serga, nežinau, kas bus toliau. Mes rašėme daug laiškų, bet iš jūsų gavome tik vieną. Rašykite daugiau, mums labai įdomu, kaip jums sekasi. Kaip vyko mūšiai. Labai jaudinamės.“ Danutės Laužadytės laiškas, parašytas ant nuotraukos giminėms į Lietuvą. Jai 10 metų. Turukta, Lensko r., 1945 metai.
Taryno medicinos punkto kambaryje, kur dirbo Kazys Barniškis. Stovi sūnus Kazys Barniškis, g. 1951. Tarynas, Ojmiakono r. 1958 m.
Kapinės Bykovo iškyšulyje. Už jų matyti jurtos, kurioje gyveno tremtiniai, stogas. Bykovo iškyšulys, Bulūno r.,1956 m.
Ištremtoji Lietuva. Tit-Arai, Bulūno r., 1942-1958 m.
