Praeities tremtinys

Kaip paaiškinti 12 metų vaikui, kad jis – socialiai pavojingas elementas, kuris privalo būti likviduotas? Vitalio Staugaičio mama nežinojo atsakymo į šį klausimą. Tik nujautė, kad masinis Lietuvos gyventojų vežimas į atokias TSRS vietas greitai nesibaigs. „Iš pradžių į vieną gyvulinį vagoną sukišo apie septyniasdešimt žmonių. Jo viduryje prapjovė skylę gamtiniams reikalams atlikti. Visi su paklodėmis užsidengdavome“, – atsidūsta Vitalis Staugaitis savo nedideliame bute Kaune, kuriame didžiausią lentyną užima mamos portretas.

Jis – buvęs tremtinys, atšventęs jau 88 gimtadienius. Tačiau apie jaunystę iki šiol pasakoja netvirtu balsu.

Neįpusėjusios atostogos

„Apie tai, kad kažkur traukiniais išveža žmones, gandas sklido, ir dėkojome Viešpačiui, kad niekas neliečia mūsų“, – lėtai ištaria Vitalis, prisimindamas 1941 m. masinių trėmimų vasarą. Anot jo, tai buvo šiltas birželis, ir jis, ką tik baigęs penktąją klasę Eišiškių mokykloje, leisdavo dienas žaisdamas sviedinį ir besivaržydamas su draugais, kuris labiau įdegs saulėje. Nė vienas tuomet dar negalėjo įtarti, kad po metų daugeliui jų teks gyventi be jos daugiau nei du mėnesius per metus.

Apgaulinga ramybė truko neilgai – po trijų parų nuo trėmimų pradžios, grįždamas namo su pieno kanyte, Vitalis išvydo jų kieme stovintį sunkvežimį. Nubėgęs pas tėvą į darbovietę, Vitalis jo nerado ir daugiau niekada nebematė. Įspėtas apie planuojamą areštą, Vitalio tėvas spėjo pasislėpti, tačiau buvo išduotas vietinio komjaunuolio ir bandant pabėgti sušaudytas. Šią istoriją šeima sužinojo daug vėliau, o birželio 17 d. vidurnaktį Vitalis, jo mama ir du broliai, iš kurių vienam nebuvo nė dvejų metų, buvo nugabenti į Trakus, o paskui į Lentvarį. Ten juos sugrūdo į gyvulių vagoną kartu su kitais tremtinias. Vitalio vaikystė baigėsi neįpusėjus nė penktoms vasaros atostogoms.

Tremtis²

„Verkdavau, kad nebuvo ko duoti valgyti mano mažajam broliukui. Vėliau motina išmainė pagalvės užvalkaliuką į šešis litrus pieno. Dvylika dienų eidavau apie du kilometrus ir per visą nešimą nė sykį neparagavau to pieno. Galvojau tik apie tai, kad mama išvirtų Dariukui košės“, – Vitalis uždengia drėgnas akis maža nosinaite. Nepaisant to, kad trėmimo pradžioje Altajaus krašte mėnesinį atlyginimą sudarė vienas kibiras bulvių, Vitalio šeima įstengė sulaukti pavasario. Kartu su šiltesnėmis dienomis atsirado ir vilčių gyventi toliau. „Mums netgi davė 15 arų žemės. Pasodinome morkų, burokėlių, bulvių. Birželį bulvės jau buvo paaugusios, kai kurios net pradėjo žydėti. Bet po metų nuo pirmo trėmimo atvažiavo enkavėdistai ir liepė vėl krautis į vežimus“, – baigęs mintį, Vitalis užsimerkia.

71 dieną trunkanti naktis

Netikėtai prasidėjusi kelionė truko du su puse mėnesio: tremtiniai buvo plukdomi barža, vežami vagonais ir polutorkomis (sunkvežimiais). Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, dabar daugelis jų važiavo atsipalaidavę, šypsojosi ir daug juokavo. „Altajaus krašte buvo paskleistas mitas, kad JAV sutiko priimti tremtinius iš Lietuvos. Žmones buvo labai lengva valdyti, visi džiaugėsi, niekas nepyko. Galvojo, kad laukia geresnis gyvenimas“, – Vitalis karčiai nusijuokia. Tačiau pravažiuojant vis daugiau spygliuotų tvorų, retėjant medžiams ir kasdien stiprėjant vėjui, bendra nuotaika ėmė kisti kartu su kraštovaizdžiu. „Kai mus išlaipino Trofimovsko saloje, vaikai klausė: „Mamyte, kodėl čia toks vėjas, kodėl čia taip šalta?“ O ką mamos galėjo atsakyti, kai mus ištrėmė į 74-ąją lygiagretę? Aliaska nemato saulės 65 dienas. Mes nematydavome 71“, – Vitalis sunkiai atsidūsta. Paskui priduria, kad jau vasaros gale Trofimovske pasirodė snaigių, tačiau iš pradžių tremtiniai vis tiek turėjo miegoti po atviru dangumi – tol, kol prasidėjo barakų statybos.

Nuo žiemos nepasislėpsi

„Pirmiausia žuvo seneliai ir maži vaikai. Po to pradėjo mirti ir labai didelės šeimos. Būdavo, kad iš devynių narių likdavo vienas“, – ištaręs šį sakinį, Vitalis nutyla. Nematantys saulės nuo gruodžio mėnesio ir daugiausiai besiorientuojantys pagal sniegą ir žvaigždes, dirbantys tremtiniai per mėnesį gaudavo 400 gramų sviesto ir 600 gramų cukraus. Nedirbantieji ir vaikai – per pusę mažiau. Nuo vitaminų trūkumo prasidėjo skorbuto epidemija. „Būdavo, nusipirkdavai baltos duonos, atsikąsdavai ir likdavo krauju paklotas visas gabaliukas“, – prisimena Vitalis. Netrukus išsivystė ir dėmėtoji šiltinė, nes beveik neturėdami malkų ir vandens tremtiniai negalėjo ir praustis. Daugelis jų su baime laukdavo naujo ryto, žinodami, kad jį tikriausiai pasitiks ne tik prie apšarmojusios barako sienos prišalusiais plaukais, bet ir su naujais nakties praradimais. Pačią pirmąją žiemą Trofimovsko gyvenvietėje neliko trečdalio tremtinių iš Lietuvos.

Tačiau net ir tada, kai aplink buvo tik šaltis ir žūtys, Vitalis liko trylikos metų berniuku. Daug kas sakė, kad jis atrodo vyresnis – turbūt kitaip ir negalėjo nutikti paaugliui, mačiusiam į rietuves už ligoninės sukrautus bei lapių apgraužtus mirusiųjų kūnus. Žinančiam, kad mirus vienam iš šeimos narių, kiti dar kurį laiką slepia jį po skudurais, kad gautų maisto su jo kortele. Vis dėlto Vitalis, niekam neprisipažindamas, svajojo apie rogutes, neapsirengęs bėgdavo į lauką pažiūrėti Šiaurės pašvaistės, ilgėdavosi tėvo ir lietuviškų Kalėdų bei svajojo sugrįžti namo.

Vyšniniai prisiminimai apie Tėviškę

„Turėjau vieną tokią pusseserę, kuri mane maitino laiškais ir aprašydavo visą padėtį Lietuvoje. Aš jos vis klausdavau, ar jau vyšnios pražydo, o ji atsakydavo, kad ir obuolių atsirado“, – prisimenant šiuos įvykius, Vitalio balsas tampa šiltesnis. „Visi ten vakarais kalbėdavo apie Lietuvą. Ką valgydavo, ką per Kūčias darydavo, kokius pyragaičius kepdavo. Vieni dėl tokių kalbų pykdavo, sakydavo: „Kam jūs erzinate ir skatinate norą valgyti?“ Kitiems tie pasakojimai labai patiko“, – nusišypso Vitalis. Anot jo, ištvėrę sunkiausią metą, laikui bėgant tremtiniai prisitaikė gyventi ir gyvenimui netinkamomis sąlygomis. Kai kurie išmoko patys pasigaminti apavą – apmuturiavę kojas autais, lauke juos apliedavo vandeniu, tad jie virsdavo ledu. „Nepatikėsite, būdavo šilčiau“, – šypteli Vitalis. Po kurio laiko, kai žuvies aplink salą nebeliko, Trofimovsko gyvenvietę buvo nuspręsta likviduoti. Visi jos gyventojai buvo perkelti į Jakutską, Tit-Arų salą arba kitas vietoves, kuriose toliau sunkiai dirbo iki pat destalinizacijos. Prasidėjus jai, dalis tremtinių patraukė namo. Jų gretas netrukus papildė ir trisdešimtmetis Vitalis su mama bei dviem broliais.

Kaltas, nes išgyveno

„Kartą grįžęs iš tremties važiavau troleibusu. Stotelėje reikėjo išlipti, bet prieš mane stovėjo moteris. Vis galvojau, kaip man paklausti, ar ji dabar lips. Žinojau, kokius žodžius pasakyti, bet liežuvis kažkaip užkibo ir nesivertė“, – pasakodamas apie šį įvykį, Vitalis trūkčioja pečiais. Paskui nusijuokia pasakęs, kad po šio įvykio greitai prisiminė gimtąją kalbą.

Visgi net ir paskendęs naujuose rūpesčiuose Lietuvoje, Vitalis negalėjo išbraukti Sibiro iš atminties. „Dažnai sapnuose jas (savo jaunystės vietas – aut. pastaba) lankau. Einu, rodos, aplink tuščia, ieškau mūsų barako ir vis nerandu. Pasuku kapinių link, bet ir jos kažkur dingusios. Ir staiga apima toks keistas nerimas, lyg kaltas būčiau, lyg skolingas, kad gyvas likau ir kad nieko naudingo savo tautiečių labui lig šiol nenuveikiau“, – po daugelio metų savo knygoje „Lenos deltoje ne savo noru“ parašė Vitalis. Pavargęs kovoti su prisiminimais, po 37-erių metų pertraukos jis nutarė sugrįžti prie Laptevų jūros. 1989 metais kartu su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu atsirado ir kitų iniciatyvų – Rimantas Plėštys organizavo pirmąją ekspediciją „Lena’89“ į Jakutijos šiaurę, o Vitalis tapo jo pavaduotoju. Jų komandos pastangomis Lenos deltoje atsirado pirmieji paminklai ten žuvusiems tremtiniams, o dalis Sibire mirusiųjų palaikų buvo atkasti ir grąžinti į Lietuvą.

Tačiau net ir po šios ekspedicijos, kuria Vitalis iš dalies siekė įprasminti savo išgyvenimą, praeitis nedingo iš jo buities. Jis iki šiol piešia tremties scenas, vaizduodamas žmonių gabenimą baržomis, ir pilkai nuspalvina kryžiais nusėtas kapines. Sibirą jam primena beveik viskas – juodos duonos riekė ir aštrus, ką tik iškritęs sniegas. Seni įpročiai irgi nedingo – vietoj arbatos Vitalis iki šiol kartais geria karštą virintą vandenį – taip, kaip buvo įpratęs tolimoje jaunystėje. Paklaustas, ar norėtų pamiršti tai, ką išgyveno, tyliai atsako: „Nėra nė vienos dienos, kada aš neprisiminčiau šiaurės. Ne, nėra buvę. Negaliu to padaryti. Man neįmanoma to padaryti.“