Sesė už sesę

Papūtus žvarbiam vėjui, jauna moteris sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Stovėdama ant Lenos kranto, Aldona susimąsčiusi stebi upės bangas. Dar visai neseniai ji laikė egzaminus Jakutsko universitete, kuriame neakivaizdžiai studijuoja biologiją, tačiau dabar visos mintys sukasi apie jos pačios mokinius. Prieš studijas universitete ji baigė mokytojų institutą ir buvo paskirta dirbti Tit-Arų saloje, į kurią kadaise buvo ištremta. Netrukus ten prasidės nauji mokslo metai, o Aldona ką tik buvo išlaipinta iš baržos, kuria planavo grįžti pas mokinius.

„Prie Kiusiuro man buvo pasakyta: „Dalše neplyviom“ (toliau neplaukiam – iš rusų k.). Tačiau stovėdama ant kranto staiga pamačiau pažįstamus veidus – Kraujalienę su sūnumi ir vokiete. Kartu pastebėjome didelį burinį laivą. Sužinojome, kad jis keliauja į mūsų kraštus ir paprašėme, kad paimtų mus – tris moteris ir vaiką“, – savo bute Vilniuje pasakoja Aldona Mikalajūnaitė, graži moteris sidabriniais plaukais ir baltais uždarais marškiniais.

Šiai istorijai beveik 70 metų, pačiai Aldonai – 85-eri. Į Sibirą ją ištrėmė dešimties, tačiau ten nutikusius įvykius ji atsimena iki šiol.

Nebūk jauna

Laivo įgula sutiko nuplukdyti Aldoną ir jos draugus iki Tit-Arų salos. Jiems net skyrė atskirą kajutę. Aldonai apsidžiaugus, kad suspės grįžti į pažįstamas vietas iki naujų mokslo metų pradžios, paaiškėjo, kad atsipalaiduoti dar kiek per anksti.

„Vakare laive prasidėjo Valpurgijos naktis. Įsibrovė mechanikas ir pradėjo rėkti: „Turit jauną paną, tegul ji pas mus ateina!“ Moterys jam atsakė, kad aš nenoriu niekur eiti. Mechanikas pradėjo daužyti duris, visokiais būdais mus gąsdinti, sudaužė lempą, kabėjusią virš durų. Kraujalienė uždegė žvakę ir tarė man: „Klausyk, mes tave truputį patepsime suodžiais, kad neatrodytum tokia jauna.“ Taip ir padarė. Po to pasisodino mane per vidurį ir saugojo visą naktį“, – Aldona, prisiminusi šį įvykį, nusijuokia.

Tą kartą ji sėkmingai pasiekė Tit-Arų salą. „Išmokome nereaguoti į tokius žmones kaip tas mechanikas. Net nežiūrėdavome į juos. Daugiau nieko panašaus man nenutiko“, – tvirtai ištaria Aldona ir susimąsto.

Darbo jėga be jėgų

Dar būdama maža mergaite, nedideliame kaime Anykščių krašte Aldona vaikščiodavo basa per ražienas. Vėliau plaudavo suskilusias kojas šaltu vandeniu, tikėdama mamos žodžiais, kad tai padės jai užsigrūdinti. Atėjus pirmajai trėmimų bangai, Aldona, jos mama ir vyresnė sesė buvo ištremtos į Altajaus kraštą.

Atsidūrusios toli nuo gimtosios žemės, moterys turėjo kirsti medžius (tarp jų ir maumedžius, įrašytus į Raudonąją knygą), genėti šakas ir sudėti tris kubus malkų kiekvieną dieną. „Mėnesinės buvo dingusios ir mamai, ir sesei. Man jos neprasidėjo iki penkiolikos metų. Na, bet ką čia daugiau pasakyti“, – Aldona numoja ranka ir nutyla. Po kurio laiko priduria: „Atsimenu gražuolę Laimą, kuri irgi vežė tuos medžius Altajuje. Jai buvo septyniolika ar šešiolika metų, kai ji staiga krito ant ledo ir tuoj pat mirė.“

Atskirta nuo savo įprasto pasaulio ir atgrūsta į svetimą žemę, kur galioja visai kitos taisyklės, maža Aldona dar kurį laiką negalėjo suvokti, kad jauni žmonės – tokie pat beginkliai prieš mirtį, kaip ir senoliai. Po metų Altajaus krašte jų šeimą išvežė dar toliau į Sibiro šiaurę – prie pat Laptevų jūros. Išgyvenusi savo pirmąją žiemą už poliarinio rato, Aldona jau niekuo nebesistebėjo. „Barake per savaitę mirdavo septyni–dešimt žmonių. Laidoti jų nebuvo galimybių, nes buvo neįmanoma prakirsti ledo. Kūnus sustatydavo prie barakų kaip malkas. Mes, vaikai, eidavome, matydavome. Ir nebuvo jokios baimės“, – kalbant Aldonos tonas išlieka ramus, o akys – sausos. Anot jos, visos mintys Sibire tada sukosi tik apie tai, kaip išgyventi jos šeimai: „Nueidavau į mokyklą, gaudavau gabaliuką duonos su užbarstytu cukrumi. Parsinešdavau namo ir padalindavau į tris dalis: mamai, sesei ir sau. Atskirai nesuvalgydavome nė vieno trupinio. Gal dėl to ir išgyvenome.“

Šimtai pavardžių

Kaip ir daugelis to meto tremtinių, Aldonos šeima nebuvo pasiruošiusi tremčiai. Kai atėjo enkavėdistai, Aldonos mama rinko braškes, o tėvas nuo pat ankstaus ryto buvo išvažiavęs ūkio darbų. Suburzgus mašinai jų kieme, Aldonos motina nusprendė paslėpti dukrą. Kaime sklido kalbos, jog komunistai renka vaikus, kad galėtų auklėti juos valdiškuose namuose skiepydami santvarkai palankias pažiūras. Aldona buvo paguldyta į lovą ir užklota keliais patalais. Po kurio laiko po dusinančia antklode ji išgirdo mamą, šaukiančią ją iš kito kambario.

Atėjusi Aldona pamatė ją tarp dviejų vyrų su šautuvais. Čia ji sužinojo tikrąją enkavėdistų atvykimo priežastį. Paaiškėjo, kad jos brolio ištremti nepareikalavo, o tėvo nerado, todėl į Sibirą iš Mikalajūnų šeimos vyks tik moterys. „Mama prarado vyrą keturiasdešimt trejų, tėtis žmoną – keturiasdešimt ketverių. Jie nugyveno atskirus gyvenimus“, – nelinksmai ištaria Aldona. Daug vėliau ji vis dėlto sutiko savo tėtį, atvykusį į Lietuvą svetima pavarde, ir sužinojo, kad jis išvengė tremties pasislėpęs daržinės šieno kūgyje, o vėliau pabėgo į Lenkiją. Anot jos, jis visada tikėjosi susijungti su savo šeima. Aldona iki šiol vadina jį tėveliu.

Kad ir kaip būtų, Sibire moterys liko be vyrų pagalbos ir pačios turėjo rūpintis savo gerove. „Buvo įdomus atvejis. Vieną sesę nuteisė už žuvies pasisavinimą, bet ji buvo labai silpnos sveikatos. Vietoj jos į Stolbų kalėjimą išėjo kita sesė. Paskui abi grįžo į Lietuvą. Moteris už moterį, sesė už sesę“, – nusišypso Aldona. Ji atsimena daug mažų kasdienių Sibiro žygdarbių, bet pasidalinti jais – vis sunkiau. „85 metai – linksmas skaičius“, – kiek ironiškai ištaria Aldona, kasmet prarandanti vis daugiau jaunystės draugų. Kalbėtis apie tremtį su kitais žmonėmis nelengva, nes, anot Aldonos, ne visi tiki, kad viskas, ką ji pasakoja, galėjo vykti iš tikrųjų. Tačiau ji nieko neįrodinėja – Lietuvoje Aldona turi savo bityną ir juokauja, kad dabar jai labiau rūpi bitės nei seni ginčai. „Tai vaiko prisiminimai. Bet ir dabar atmintyje – keli šimtai pavardžių ir likimų. Su šia našta nelengva. Bet aš viskuo patenkinta. Reikia mokėti gyventi. Tiesiog gyventi“, – Aldona nusišypso, bet jos žvilgsnis išlieka rimtas.