Tremtis Sibire – žiaurumas, dar kartą sujungęs lietuvius ir litvakus tai pačiai dainai

Lietuvos žydaitei Liubai Segalytei (Liuba Segal) buvo beveik 14 metų, kai 1941 m. birželio 14 d. uniformuoti vyrai įsiveržė į jos gimtuosius namus Utenoje. Šeimai liepė per pusvalandį susirinkti svarbiausius daiktus ir jie sunkvežimiu buvo išvežti nežinoma kryptimi. Po ilgos kelionės traukiniais ir baržomis, kur nuo šalčio, ligų ir maisto stygiaus mirė žmonės, Liuba su broliu bei mama buvo išlaipinti atšiaurioje Sibiro ledo žemėje prie Laptevų jūros – Trofimovske. Tėtis kelionės metu buvo atskirtas ir kartu su kitais vyrais dingo Sovietų Sąjungos platybėse, vėliau žuvo Rešiotų lageryje.

1941 m. okupacinė sovietų valdžia, tremdama Lietuvos piliečius, daugiausia taikėsi į elitą – pasiturinčius, intelektualius ar politiškai aktyvius žmones, kurie galėjo labiausiai kenkti totalitariniam režimui. Okupantams buvo visiškai nesvarbu, ar tai lietuvis, ar žydas, ar lenkas. O L. Segalytės šeima į šį kraupų traukinį pateko per klaidą – Segaliai nebuvo nei labai turtingi, nei įtakingi – turėjo nedidelę lentpjūvę ir statybų versliuką. Tačiau naujasis režimas suklydo rinkdamasis Segalių šeimynas Utenoje, ir vietoje kitų, turtingųjų Segalių, ištrėmė Liubos tėvus, brolį ir ją pačią.

Išgyvenusi speigą, badą ir sunkų darbą vienoje baisiausių Sovietų Sąjungos tremties vietų, Liuba su broliu Benseliu į Uteną grįžo 1952 m. Sesė ir brolis po daugiau nei dešimtmečio Utenoje nerado nė vieno pažįstamo žmogaus, visa jų šeima buvo sunaikinta. O kiti Segaliai, kurie dėl Liubos šeimos išvengė tremties, vis tiek buvo nužudyti Holokausto metais.

Tarpukariu Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvavusios didelės, kartais net 50 proc. gyventojų siekusios, žydų bendruomenės buvo visiškai sunaikintos, o Utenoje Liuba tegalėjo pasibelsti į buvusių nuomininkų duris. Nors vieninteliai pažįstami žmonės įsileido, išklausė ir pasikalbėjo, tačiau kambaryje tarsi juodas nebylus tragedijos liudytojas stovėjo mažas medinis staliukas, prie kurio Liubos tėtis mokė jos brolį Benselį rašyti. Susitikimo metu nė viena moteris apie tą staliuką neužsiminė. Tik išeidama Liuba paklausė:

– Ponia Irena, ar aš galiu pasiimti va tą staliuką atsiminimui?

– Imkite, – leido ponia Irena.

L. Segalytė per Uteną ėjo sunkiai lyg per siūbuojantį liūną. Pel liūną išdegintoje, jau svetimoje žemėje, kurioje neliko nieko – tik staliukas rankose.

Po daugybės prašymų, pateiktų okupacinei sovietų valdžiai, Liuba ir jos brolis Benselis buvo išleisti į Izraelį. Į Lietuvą atvykdavo tik kartą metuose – aplankyti Lietuvos žydų kapo.

Lietuviai ir litvakai – patirčių bendruomenė

Liubos istoriją mums papasakojo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė dr. Violeta Davoliūtė. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jeilio universiteto Makmilano Tarptautinių ir regioninių studijų centre vizitavusi mokslininkė gilinasi į XX amžiaus istorines traumas, jų įamžinimą Europoje, socialinę bei kultūrinę Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istoriją, sovietinės kultūros politiką ir nacionalizmą, tapatybės politiką ir sovietinį postkolonializmą. Toronto universitete Kanadoje dr. V. Davoliūtė apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje. Mokslininkė taip pat tiria Lietuvos žydų tremtis į Sibirą.

Dr. V. Davoliūtė bando laužyti daugelio mūsų sąmonėje įsigalėjusius stereotipus, dar nacių bei sovietų suformuotus propagandinius mitus apie Lietuvos žydų bendruomenę, pramanus apie lietuvių ir žydų vienų kitiems tremties metais neva padarytas skriaudas.

Išklausiusi daugybę Lietuvos žydų pasakojimų apie tremtį į Sibiro gilumą kartu su lietuviais, dr. V. Davoliūtė bendroje lietuvių ir litvakų istorijoje išryškina daug užmirštų ir kitų režimų ištrintų akcentų.

„Kalbėdami apie istoriją mes labai dažnai supriešiname istorines patirtis ir kišame apibendrinimus ten, kur jų visiškai nereikia. 1941 m. Sibiro tremtinių patirtis – erdvė, kurioje reikėtų ieškoti pozityvaus, teigiamo bendruomeniškumo“, – teigia istorijos tyrėja.

Anot mokslininkės, tremtinių liudijimuose ir atsiminimuose kaip tik kalbama apie vieningumą ir humanizmą, o ne susipriešinimą ir skriaudas. Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis kartu žmonės siekė išgyventi kaip bendruomenė. Etniniai skirtumai tarp lietuvių ir žydų tapo visiškai nereikšmingi, liko tik žmogiškosios vertybės. Ištremtieji dalinosi tuo, ką turėjo, gelbėjo vieni kitų vaikus. Sibire išnyko klišės godus žydas ar geras lietuvis. Daug svarbesnį vaidmenį vaidino toks aspektas kaip regioninė tapatybė – anykštėnai, raseiniškiai, lazdijiškiai.

„Mano respondentai – Lietuvos žydai – moka tas pačias dainas, kurias dainavo visi lietuviai: „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, ten sušils krūtinė, atgaivins jausmus...“ – tremtinių dainas atsimena dr. V. Davoliūtė.

Kančių lyginimas ir pamatinė trauma

Antrasis pasaulinis karas buvo žiaurus – o litvakų istorija iš tiesų išskirtinai tragiška. Kaip turtingi, išsilavinę, emancipuoti bendruomenės nariai jie dar 1941 m. birželį kartu su visais sovietų valdžiai užkliuvusiais Lietuvos piliečiais buvo tremiami į Sibirą. Šios istorijos tyrinėtojai sutaria, kad žydų į Sibirą kartu su lietuviais ir kitų tautybių piliečiais buvo ištremta proporcingai tiek, kiek tuo metu jų gyveno Lietuvoje. Iš viso 1939–1941 m. vienaip ar kitaip represuota iki trijų tūkstančių litvakų, apie du tūkstančius jų atsidūrė Sibire.

Tą patį 1941 m. birželį, po dešimties dienų, Lietuvos žydai žuvo nuo įsiveržusių nacistinės Vokietijos kareivių ir jiems prijautusių Lietuvos piliečių rankų. Prasidėjo nacių okupacija ir Holokaustas, sunaikinęs 96 proc. Lietuvos žydų bendruomenės.

Dr. V. Davoliūtė pripažįsta, kad kontekstas litvakams Antrojo pasaulinio karo metais buvo ypač nepalankus ir galimybės išgyventi buvo minimalios, tačiau mokslininkė nenori išskirti Lietuvos žydų kančių.

„Čia prasideda kančių lyginimas. Kieno kančia didesnė? Kieno skausmas didesnis? Man tokia perspektyva nepriimtina. Manau, kad kiekvieną istorinį reiškinį reikia analizuoti atskirai. Be abejo, atsižvelgiant į kontekstą, bet jokiu būdu ne bandant lyginti moraliniu ar etiniu aspektu, nes tai nuves prie absurdiškų išvadų.“

Antra vertus, šio laikotarpio istorijos tyrėja išlieka nuosekli vertindama ir lietuvių tremtis į Sibirą bei norą šią kolektyvinę traumą paversti tapatybės pagrindu.

„Esi lietuvis todėl, kad kentėjai. Vaikai bei vaikaičiai ar provaikaičiai bus lietuviai dėl to, kad mes – kankinių bendruomenė. Mokslininkai tai vadina pamatine trauma. Ji sureikšminama tam, kad būtų sustiprinti kolektyvinės tapatybės pagrindai, o taip dažnai atsitinka realiai ar potencialiai susiskaldžiusioje, susipriešinusioje bendruomenėje.“

Vaistai nuo susiskaldymo ir priešpriešų, anot dr. V. Davoliūtės, galėtų būti platesnis istorijos suvokimas, įvairių kontekstų įvertinimas. Tremtis į Sibirą nebuvo tik lietuvių tragedija – būtent totalitarinio sovietų režimo smagračiuose, Sibiro ledynuose, lietuviai ir žydai buvo kaip niekada vieningi.

Propagandos debesys – ir po aštuoniasdešimties metų

Pasaulis nieko naujo neišrado. Dabar taip stipriai pabrėžiama propagandos reikšmė konfliktuose ne mažiau svarbi buvo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Jos suformuoti mitai, stereotipai ir visuomenės priešinimas žmonių sąmonėje gajūs iki šių dienų.

Pagrindinis propagandos tikslas – spaudyti žmonių emocinius mygtukus, išnaudoti traumas, netektis, neigiamas emocijas savo tikslams. Pirmosios sovietų okupacijos metais žmonėms buvo plaunamos smegenys, teigiama, kad tremtiniai tėra engėjai, buržuaziniai nacionalistai ir išnaudotojai. Labai greitai sovietus pakeitęs nacistinis Vokietijos režimas ėmėsi išnaudoti tremties traumą. Vėl buvo kalbama apie apsivalymą, tik šį kartą nuo žydų, kurie yra „amžini lietuvių priešai, išnaudotojai, norintys užimti miestus, teršiantys senamiesčius“.

„Kiekvienas iš tų okupacinių režimų norėjo išnaudoti žmonių įsikarščiavimą, emocijas, traumas, nuoskaudas masių mobilizacijai. Ir tai veikė. Kalbu ne tik apie Lietuvą. Visur taip, jei sugebi žmones laikyti kolektyvinio įsiaudrinimo būsenoje, tada lengviau tą įsiaudrinusią masę nukreipti viena ar kita linkme“, – teigia dr. V. Davoliūtė.

Šių propagandinių režimų palikimas – egzotiškas ir stereotipiškas tarpukario Lietuvoje gyvenusių žydų vaizdinys – labai konservatyvūs, žydiškų papročių besilaikantys, išskirtinai atrodantys fundamentalistai ir fatalistai, nesipriešinę Antrojo pasaulinio karo negandoms.

Dr. V. Davoliūtė daugelį tų mitų neigia. Didžioji dalis pirmųjų sovietinių trėmimų metu ištremtų Lietuvos žydų buvo kosmopolitai, pakankamai vakarietiški, turintys giminių ir Pietų Afrikoje, ir Skandinavijoje, savo kraštą mylintys aktyvūs bendruomenių nariai, dažnu atveju daug liberalesni bei labiau sekuliarūs nei lietuviai.

„Po Antrojo pasaulinio karo, 1948–1949 m. įsibėgėjus antrajai sovietų okupacijai, buvo ištremta dar 150 tūkst. žmonių. Daug daugiau nei pirmųjų trėmimų metu 1941 m. (apie 18 tūkst. žmonių). Bet po karo buvo tremiami kitokie žmonės – ūkininkai, valstiečiai, labiau religingi ir konservatyvesni. Tai tarsi skirtis tarp dviejų epochų“, – skirtumus tarp dviejų sovietų valdžios trėmimų įžvelgia tyrėja.

Antrojoje tremčių bangoje žydų nebeliko dėl Holokausto. Miestai buvo ištuštėję. Dr. V. Davoliūtė pateikia pavyzdį:

„Klaipėdoje karo pabaigoje buvo užregistruoti 28 miesto gyventojai. Galima sakyti, Klaipėda buvo perkurta, nes po Antrojo pasaulinio karo buvo visiškai ištuštėjusi.“

Grįžti į Lietuvą – grįžti į niekur

Skirtį tarp lietuvių ir litvakų tikrai padidino viena – tai grįžimas iš tremties. Grįžimas ne namo, o ten, kur nieko nelikę. Tremtiniams lietuviams grįžti į gimtinę buvo labai sudėtinga – sovietinės partinės struktūros stengėsi, kad tremtiniai negrįžtų namo arba čia kurtųsi labai sunkiai, nes buvo bijomasi antisovietinių veiksmų.

Lietuvos žydai iš Sibiro grįžo į niekur. Po karo neliko šeimų, giminių, bendruomenių, namų. Vien tai skatino ieškoti kitos vietos gyventi, tačiau buvo ir daugiau aplinkybių – atsirado nepasitikėjimas, svarstymai – ar galėjo likusieji Lietuvoje prisidėti prie ištremtų litvakų šeimų naikinimo? Dr. V. Davoliūtė cituoja kitą savo respondentę – Lietuvos žydę, kuri buvo ištremta ir per karą prarado tris savo seseris, senelius, dėdes, tetas:

„Jau grįžusi iš tremties einu gatve, susitinku buvusius savo klasės draugus, su kuriais puikiai sutarėme prieš karą, ir į kiekvieną žiūrėdama galvoju – ar galėjo jis prie to prisidėti, ar ne.“

Atskirties jausmas tarp lietuvių ir litvakų po karo stovėjo kaip tas Lietuvos žydės Liubos Sagalytės staliukas buvusios nuomininkės namuose. Tylus, nepatogus, piktas ir liūdnas, beviltiškas ir žemę iš po kojų išmušantis suskaldytos bendruomenės jausmas. Vieno miestelio, vienos šalies, vienos patirties bendruomenė, išgyvenusi tremtį ir karą, perskilo pusiau.