Michailas Maglovas yra sibirietis, kilęs iš Omsko. Jis buvo priverstas bėgti iš Rusijos po Bolotnaja aikštės mitingo, kuriame dalyvavo 2012 metų gegužės 6-ąją. Po kelių mėnesių, rugpjūtį, Michailas nusigavo į Kijevą, o po metų atsidūrė Lietuvoje, kur jam buvo suteiktas politinio pabėgėlio statusas. Į Vilnių paskui vyrą atvyko ir jo žmona. Jie susipažino Sankt Peterburge, susituokė Kijeve, o vaikų susilaukė Vilniuje. Jaunesniajam sūnui dabar dveji, vyresniajam – ketveri, jis lanko lietuvių darželį. „Dabar čia mano namai, – konstatuoja Michailas. – Gimiau kitur, ten gyvena mano tėvai. Man Rusija, be abejonės, brangi, bet nėra taip, kad nuolatos jos ilgėčiausi ir svajočiau grįžti – nebent keletui dienų arba atostogų. Tik tiek.“
Atvykęs gyventi į Lietuvą, Michailas inicijavo korupcijos Rusijoje tyrimų projektą. Projektas išsiplėtė, o jo iniciatoriai šiuo metu labiausiai domisi korupcijos tranzitu į Europą ir stebi, ar Europos kompanijos nepažeidžia sankcijų Rusijai dėl Krymo aneksijos. Tarp tokių pažeidėjų yra ir lietuvis, nekilnojamojo turto vystytojas Arvydas Avulis, prieš kurį šiuo metu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. „Kol kas sankcijos neveikia taip, kaip turėtų, – teigia Maglovas. – Yra politikų, kurie mojuoja dokumentais, kad štai – įvedėme sankcijas. Atsakomybę jų laikytis prisiėmė visos šalys, bet niekas neprisiėmė atsakomybės stebėti, kaip jos vykdomos. Europoje nėra monitoringo struktūrų, kurios stebėtų kaip yra laikomasi sankcijų, todėl ir nusprendėme tuo užsiimti. Yra europietiškų verslo struktūrų, padedančių korupcionieriams iš Rusijos, Uzbekistano, Azerbaidžano legalizuoti pinigus Europoje. Dėl šios priežasties mūsų antikorupcijos projektas nuo Rusijos vidaus tyrimų persiorientavo į tarpvalstybinius tyrimus.“
Standartinis dokumentų paketas ir aprangos komplektas
Kai mieste aplink jus sukiojasi tie patys žmonės, o paskui jūsų troleibusą važiuoja tie patys automobiliai, imate suprasti, kad jus seka.
Tuo metu, kai sužinojo, jog prokurorai renka standartinį arešto dokumentų paketą, Maglovas buvo Maskvoje. Michailo atveju buvo ruošiamasi iš anksto, nes jis buvo registruotas Omske. „Jei mane sulaikytų Maskvoje, teisėsauga per 48 valandas nespėtų surinkti visų dokumentų, ir jiems tektų mane paleisti, – paaiškino pašnekovas. – Pavyzdžiui, prokurorams buvo reikalinga mano charakteristika, kurią būtina pateikti teismui norint iškelti baudžiamąją bylą. Jie aiškinosi, ar turiu užsienio kelionių pasą, ar esu šauktinių sąraše, ar buvau teistas.“ Apie tai Michailui papasakojo žmonės, pas kuriuos lankėsi policijos tyrėjai ir uždavė įvairių klausimų. „Nepaisant pusantro milijono gyventojų, Omskas – didelis kaimas.“
Arešto grėsmė iškilo maždaug po mėnesio, kai Maglovą apklausė Tyrimų komitetas. „Tą pačią dieną buvo atliekamos kratos visų protesto lyderių namuose. Mane sulaikė, tiksliau, pagrobė ir nuvežė į Tyrimų komiteto biurą, kur buvau tardomas visą dieną. Aš dirbau su opozicijos lyderiais, todėl manimi pasinaudojo norėdami padaryti jiems spaudimą. Tuomet dar nebuvo prasidėjusios Udalcovo ir Razvožajevo istorijos. Buvo rasti masinių neramumų vykdytojai, o ne organizatoriai. Tačiau jiems reikėjo organizatorių“, – pasakoja Michailas. Tyrėjai konfiskavo Maglovo daiktus, kurie iki šiol saugomi kaip bylos įkalčiai: kompiuteris, popieriai, diktofonas ir raktai.
Kiekvienam jų nuperkamas drabužių komplektas už 20 tūkstančių rublių: džinsai arba kitokios kelnės, batai, striukė, kepuraitė, vyriška rankinė su įmontuota kamera ir inventoriaus numeriu. Jiems ant kaktos parašyta, kad jie mentai.
Tąkart Maglovą paleido, bet jis pastebėjo, kad yra sekamas: „Kai mieste aplink jus sukiojasi tie patys žmonės, o paskui jūsų troleibusą važiuoja tie patys automobiliai, imate suprasti, kad jus seka. Tai truko keletą dienų. Buvo itin nemalonu.“
Pasak Maglovo, tie sekliai visi lyg vienas panašūs: „Navalno savanoriai juokauja, kad į protesto akcijas ateina vienodai apsirengusių žmonių. Kiekvienam jų nuperkamas drabužių komplektas už 20 tūkstančių rublių: džinsai arba kitokios kelnės, batai, striukė, kepuraitė, vyriška rankinė su įmontuota kamera ir inventoriaus numeriu. Jiems ant kaktos parašyta, kad jie mentai. Kai turi įgudusią akį, identifikuoti, kad tave seka, yra gana paprasta. Per akcijas šiuos seklius specialiai fotografuojame.“
Pasikeitė pokalbių klausymosi būdai, telefonistus pakeitė šiuolaikinė technika, senąsias analogines mini kameras – mobilieji telefonai.
Michailas teigia, kad nuo KGB laikų jėgos struktūrų darbo metodika nė kiek nepasikeitė. „Turėdamas laiko tyrinėjau Lietuvos KGB archyvus. Ypač domėjausi operatyvinės veiklos medžiaga. Tarkim, jei kokiais 1978-aisiais į Lietuvą atvažiuodavo italų ar, neduokdie, „Radio Svoboda“ korespondentas, buvo suorganizuojama visa operacija. Jeigu jis išsikviesdavo taksi, atvažiuodavo taksistas, kuris į Trakus veždavo ne tiesiausiu keliu, o beveik per Kauną. Per tą laiką KGB darbuotojai įeidavo į viešbučio numerį ir sugadindavo fotojuostas.
Šiandien dirbama tais pačiais metodais, skiriasi tik technologijos. Pasikeitė pokalbių klausymosi būdai, telefonistus pakeitė šiuolaikinė technika, senąsias analogines mini kameras – mobilieji telefonai. Tačiau verbavimo principai, agentų infiltravimo, provokacijų būdai nė kiek nepakito“, – pasakoja pašnekovas. Vidaus kova su kitaip mąstančiais Rusijos piliečiais buvo paskirstyta skirtingoms žinyboms: „Anksčiau tuo užsiimdavo KGB, dabar aktyvistus prižiūri centras „E“, o tokiais žmonėmis kaip Navalnas rūpinasi specialus FST skyrius, kuris kuruoja tik opozicijos elitą.“
Draugas pasiėmė laisvadienį ir nuvežė į Baltarusiją
Iš Rusijos Michailas išvyko per 36 valandas. Kelionių paso jis neturėjo, o vienintelė užsienio šalis, į kurią buvo galima išvykti su paprastu pasu, buvo Ukraina. „Dar galėjau vykti į Baltarusiją, bet sienos su Baltarusija tiesiog fiziškai nėra. Pasitaręs su artimais draugais priėmiau sprendimą išvykti. Tuo metu į kalėjimą buvo sodinami Bolotnaja bylos dalyviai – tapo akivaizdu, kad išteisinimo tikėtis neverta, nes neįmanoma nieko įrodyti. Į turistinę kuprinę susidėjau visus savo daiktus, paskambinau draugui, kuris turėjo automobilį, ir paprašiau jo pasiimti laisvadienį. Sėdom ir nuvažiavom į Gomelį Baltarusijoje. Ten persėdau į traukinį ir ryte jau buvau Kijeve. Tuomet dar neturėjau šeimos, todėl sprendimą priimti buvo lengva.“ Michailas pasakoja, kad draugai Maskvoje jam davė pinigų kelionei. Kijeve jis nieko nepažinojo, todėl nuvažiavęs iš pradžių glaudėsi hostelyje.
Pagal įstatymus, Ukrainoje būti legaliai Maglovas galėjo viso labo tris mėnesius. Pasak pašnekovo, visą tą laiką jis įdėmiai stebėjo, kas vyksta Rusijoje. Michailas tikėjosi, kad situacija nurims ir jis galėsiąs grįžti namo. Kai devyniasdešimties dienų terminas beveik baigėsi, jis parašė prašymą suteikti politinio pabėgėlio statusą Ukrainoje. Tai būtų leidę jam pasilikti dar šešis mėnesius – tol, kol svarstomas prašymas.
„Tuo metu Ukrainos prezidentas buvo Viktoras Janukovyčius, o jo valdymo laikais Rusijos piliečiams politinis prieglobstis dažniausiai suteikiamas nebūdavo. Maidanu tada net nedvelkė.“ Ukraina atmetė Michailo prašymą, bet pabėgėliu jį pripažino Jungtinių Tautų Organizacija. „Su JTO advokatu ėjome į teismą skųsti sprendimo. Padavėme į teismą Ukrainos migracijos departamentą. Bylą laimėjome, tačiau Migracijos departamentas jos baigtį sėkmingai apskundė aukštesnės instancijos teismui.“
Tūkstantis priežasčių
Radome būdą Ukrainos ir Lietuvos sienas kirsti legaliai. Atskridau lėktuvu turėdamas vizą, o po dviejų dienų pateikiau prašymą politinio pabėgėlio statusui gauti.
Ukraina laikoma nesaugia šalimi, todėl Michailas buvo įtrauktas į specialią JTO migracijos iš trečiųjų šalių programą, padedančią pabėgėliams įsitvirtinti Vakaruose. Lietuva toje programoje nedalyvavo. JTO Michailui pasiūlė važiuoti į JAV arba Kanadą. Ši perspektyva jo netenkino: „Dėl tūkstančio priežasčių! Pirma, tai labai toli. Mano tėvams nesunku atvažiuoti į Lietuvą ar bet kurią kitą Europos šalį, į JAV sunkiau. Antra, nemoku anglų kalbos, jai išmokti prireiktų trejų metų. Norint normaliai įsikurti Amerikoje, reikia tapti amerikiečiu. Tą akimirką jau turėjau šeimą, būtų tekę kovoti už būvį. Trečia priežastis – dvylikos valandų laiko skirtumas. Nuo Rusijos visiškai atitrūkčiau. Negi naujienas iš Rusijos skaityti naktimis? Jeigu JTO būtų pasiūliusi Europos šalį, būčiau svarstęs, bet buvo nuspręsta kitaip, ir man suprantami tie pasiūlymų algoritmai.“ Tuo pat metu Michailas dėl atvykimo tarėsi ir su Lietuvos atstovais, kurie padėjo jam čia atvykti. „Radome būdą Ukrainos ir Lietuvos sienas kirsti legaliai. Atskridau lėktuvu turėdamas vizą, o po dviejų dienų pateikiau prašymą politinio pabėgėlio statusui gauti.“
Beveik vengriškai ir šalta!
Kaip prisipažino pašnekovas, atvykti į Baltijos šalį rudenį – ne pati geriausia mintis. „Sunku prisitaikyti prie klimato. Čia labai drėgna, todėl kitaip juntama temperatūra. Man Sibiro klimatas kur kas malonesnis, nes ten sausa. Žinau kaip apsirengti spaudžiant trisdešimties laipsnių šalčiui ir nesušalti. Lietuvoje, esant dešimties laipsnių šalčiui, drėgmė vis tiek persmelkia, kad ir kaip apsirengtum. Tikras košmaras, ypač Rygoje arba Taline, nes ten pučia jūros vėjai. Tad pirmas įspūdis – šalta!“ Michailas teigia, kad Sibire niekas netaupo šildymo. „Būdamas studentas nuomavausi vieno kambario butą su centriniu šildymu. Prie minus trisdešimties virtuvėje atidarydavau orlaidę, nes radiatoriai būdavo karšti kaip keptuvė“, – prisimena pašnekovas.
Michailas pamena, kad pirmąsyk Vilniuje nuėjęs į parduotuvę pasijuto tarsi neseniai į Maskvą atvykęs tadžikistanietis, nemokantis vietinės kalbos: „Norėjau nusipirkti vieną prekę, o grįžęs namo pastebėjau, kad nusipirkau džiovintų pomidorų aliejuje, kurių man nereikėjo. Susidūriau su visiškai nauja kalba. Tarsi būtum Vengrijoje – nes jų kalba nepanaši į jokią kitą. Lietuvių kalba mums taip pat labai tolima.“
Tačiau Maglovas mano, kad, kita vertus, Lietuva gana artima Rusijai: „Iš tiesų turime daug bendra, nors skirtumų taip pat nemažai. Jei Rusija nebūtų pasukusi diktatūros keliu, šiandien būtų panaši į Lietuvą, tik kiek turtingesnė dėl išteklių gausos.“
Pašnekovas pabrėžia, kad atmosfera Vilniuje nuostabi ir itin draugiška, nekyla didelių bėdų ir dėl kalbos. „Šiuo metu neturiu galimybės mokytis lietuvių kalbos, bet buityje jaučiuosi labai patogiai – su gydytoju susišnekame rusiškai, policijoje pareiškimą taip pat pateikiau rusų kalba. Žmona stengiasi kalbėti lietuviškai, bet tik keli žmonės palaiko šį veržlų jos norą, kiti iškart pereina prie rusų kalbos“, – pasakoja Michailas.
Dalina iš 20
Kai žiniasklaida praneša, kad kyla vidutinis atlyginimas, bet kuriam valdišką darbą dirbančiam žmogui taip pat viskas aišku...
„Mano tėvai, galima teigti, yra statistiniai Rusijos žmonės – TV žinių turinį iš pradžių palygina su realybe, o tada dalina iš dvidešimties. Kai laikraštis „Pravda“ spausdina iškilmingas ataskaitas apie pastatytus tiltus ir kelius, apie sukurtas darbo vietas, visiems aišku, kad taip nėra. Kai žiniasklaida praneša, kad kyla vidutinis atlyginimas, bet kuriam valdišką darbą dirbančiam žmogui taip pat viskas aišku... Tas pačias naujienas žiūrintys Baltijos šalių gyventojai nemato Rusijos realybės ir negali patikrinti informacijos“, – pabrėžia Michailas, lygindamas Rusijos propagandos poveikį Rusijoje ir už jos ribų.
Anot pašnekovo, daugelis Rusijos žmonių pokyčių nenori, nes iš dalies jų bijo. „Sovietinė praeitis niekur neišnyko, tik tada daugeliui buvo į viską nusispjaut. Sovietų sąjunga sugriuvo dėl to, kad niekas už ją nekovojo. Dabar Rusijoje situacija panaši, – lygina Maglovas. – Jie abejingi, bet kai atsiras kritinė aktyvių žmonių masė – o tam pakanka nedidelio visuomenės procento – istorijos raida pasikeis.“
Pašnekovas nesiima spėti Rusijos ateities: „Galime aptarti penkmečio naftos kainų dinamiką – tai nuspėti gerokai lengviau. Rusijoje arba viskas pasikeis, arba tik pablogės. Įvyks revoliucija arba vidinės valdžios permainos. Galime prognozuoti, kaip klosis Vokietijai per artimiausius penkerius metus: atsiras daugiau populistų, tačiau situacija liks nuspėjama, politikai bus atskaitingi visuomenei. Rusijoje visuomenė neturi jokios įtakos. Kitaip tariant, paveikti įvykius galima tik vieną sykį.“
