Protestuotojų pora
Olga ir Igoris susipažino protesto akcijose Kubanėje. Tai vieta Rusijos pietuose, kur kartą per vieną naktį potvynis netikėtai užsėmė Krymską, ir kur yra statomas Kerčenskio tiltas į aneksuotą Krymo pusiasalį. Putinas tose vietose turi pasistatęs ištaigingus rūmus. Netoliese vyko Sočio žiemos olimpinės žaidynės, o dabar žūsta šimtamečiai itin reti bukmedžių miškai.
Olga dirbo buhaltere, o Igoris studijavo teisę. Abu tapo aktyvistais, kovojančiais už ekologiją ir piliečių teises. Jie susituokė po to, kai pirmą sykį areštavo Igorį. Norėdami išvengti antrojo arešto, Olga ir Igoris pabėgo į Lietuvą. Pora ir toliau tęsia projektą, skirtą gimtajam Krasnodaro kraštui. Abu tvirtina, kad pati valdžia juos padarė ekstremistais: jeigu viskas būtų klostęsi ramiau, jaunuoliai paprasčiausiai būtų perdegę. 24-erių metų „ekstremistui“ Igoriui anuomet teko pabūvoti ir vaikų ligoninėje Vilniuje. Jam buvo atlikta eilinė nemokama krūtinės ląstos operacija. O Krasnodare tuomet tikino, kad dėl to nieko negalima padaryti, na nebent kokioje nors privačioje klinikoje Maskvoje.
Vilniaus Šiuolaikinio meno centro skaitykloje vienas kitą pertraukdami Olga ir Igoris papasakojo apie protesto akcijas ir stebėtus rinkimus, apie veiklą „Šiaurės Kaukazo ekologinėje vachtoje“ (ekologų organizacija – red.). Olgą glumino Kubanės policininkų požiūris į ją kaip į aktyvistę – jie jos rimtai nevertino, nes yra moteris – tik kaip priedą prie vyro. Igoris pamena, kaip policininkai nešdavo jį ant rankų iš apylinkės rinkimų būstinės „už trukdymą laisvai piliečių valiai“. O sąmyšio metu balsų skaičiuotojai įrašydavo reikalingus skaičius…
Asmeninis pasirinkimas ir visuotiniai rinkimai
Aš mokiausi teisės fakultete, kur žmonės suprato, jog drausti dalyvauti mitinguose – nusikaltimas. Mums buvo bandoma mandagiai paaiškinti, kad nerasime darbo, susigadinsime gyvenimą ir kad mumis naudojasi vietiniai politiniai veikėjai.
Igoris prisijungė prie visuomeninių protestų judėjimo 2011 metais, iškart po Rusijos parlamento rinkimų. Tuomet jam buvo devyniolika. „Mūsų regione į politinės partijos „Jabloko“ regioninio skyriaus veiklą įsitraukė daug jaunimo. Po rinkimų į Dūmą vyko prezidento rinkimai, juose dalyvavome kaip stebėtojai. Nuolat įsitraukdavome į regioninius rinkimus: mero, deputatų ir t. t. Mūsų regione partija „Jabloko“ buvo susijusi su ekologų organizacija, tad visi aktyvistai priklausė ir „Šiaurės Kaukazo ekologinei vachtai“, ir partijai.
Tarp Olgos išvardytų pažeidimų – nesusegtas rinkėjų sąrašas, kurio lapus galima išimti ir įdėti naujus, pašaliniai tušinukai, pašaliniai žmonės rinkimų vietoje, įmesti papildomi biuleteniai, į rinkėjų sąrašą įrašytos naujos pavardės.
Igoris buvo teisės fakulteto studentas ir iškart susidūrė su kitokiomis problemomis negu likę studentai. „Ne kartą buvau kviečiamas į katedrą, mane bandė įtikinti, kad man visa tai nereikalinga, neva, einu klystkeliais, manimi bandoma pasinaudoti, – pasakoja Igoris. – Kituose fakultetuose rėždavo atvirai: „Jei eisite į mitingą – išmesime.“ Aš mokiausi teisės fakultete, kur žmonės suprato, jog drausti dalyvauti mitinguose – nusikaltimas. Mums buvo bandoma mandagiai paaiškinti, kad nerasime darbo, susigadinsime gyvenimą ir kad mumis naudojasi vietiniai politiniai veikėjai. Pamokslo pabaigoje visuomet išgirsdavome apie piktus Vakarų ir JAV kėslus sunaikinti Rusiją.“
„Vieną biuletenių klastotoją, galima sakyti, nutvėriau už rankos. Policijos pareigūnas, toks didelis vyras, stovėjo šalia manęs, tad aš jam pasakiau: „Tas žmogus dabar į balsadėžę meta biuletenius.“ Policininkas nesureagavo. Paėmiau jį už rankos ir nuvedžiau prie balsadėžės. Staiga jis pridengė tą veikėją savo kūnu ir paklausė: „Kur?!“
Prie protestų judėjimo Olga prisijungė 2012 metais, po Krymsko potvynio. Į Krymską ji atvažiavo savanoriauti – padėti nuo potvynio nukentėjusiems žmonėms. Ten ji ir susipažino su aktyvistais ir jabločnikais. Jai buvo pasiūlyta tapti rinkimų stebėtoja. Mergina praėjo organizacijos „Golos“ (liet. balsas) mokymus ir po mėnesio, rugsėjį, jau stebėjo Krasnodaro miesto savivaldos rinkimus. „Tai, ką išvydau, mane šokiravo, – prisipažįsta Olga. – Žinojau įstatymų tvarką, rinkimų reglamentą. Pamačiau, kad pažeidžiamos rinkimų procedūros ir nesilaikoma elementarių techninių reikalavimų.“ Tarp Olgos išvardytų pažeidimų – nesusegtas rinkėjų sąrašas, kurio lapus galima išimti ir įdėti naujus, pašaliniai tušinukai, pašaliniai žmonės rinkimų vietoje, įmesti papildomi biuleteniai, į rinkėjų sąrašą įrašytos naujos pavardės. Miesto arba rajono administracijos darbuotojai trukdė stebėtojams vaikščioti po rinkimų apylinkės būstinę, o rinkimų komisijos nariai jiems skyrė idiotiškas užduotis siekdami nukreipti dėmesį. Rinkimų komisijos nariui, kuriam, neva, infarktą sukėlė stebėtojo elgesys, buvo netgi iškviesta greitoji pagalba. Iš tiesų komisija sukėlė sumaištį tam, kad paslėptų papildomų biuletenių pėdsakus. „Man stebint rinkimus, jie kelissyk kvietė greitąją pagalbą dėl tariamo infarkto. Iškvietę greitąją jie užsirakindavo kambarėlyje. Bandant į jį patekti, jie kažką labai greitai sunaikindavo, o po to imdavo priekaištauti: „Beširde, tuoj pribaigsi žmogų… Juk turi motiną...“ Po teisybei, jie nė velnio nemiršta“, – juokdamasi pasakoja Olga.
Igoris pabrėžia, kad Rusijoje nėra buvę nė vieno teisinio precedento, kai būtų perskaičiuojami balsai. Olga ir toliau dalijasi pavyzdžiais: „Vieną biuletenių klastotoją, galima sakyti, nutvėriau už rankos. Policijos pareigūnas, toks didelis vyras, stovėjo šalia manęs, tad aš jam pasakiau: „Tas žmogus dabar į balsadėžę meta biuletenius.“ Policininkas nesureagavo. Paėmiau jį už rankos ir nuvedžiau prie balsadėžės. Staiga jis pridengė tą veikėją savo kūnu ir paklausė: „Kur?!“
Pasekmės
Pagal Rusijos įstatymus, nesuderinus su savivaldybe, piketuoti gali tik vienas žmogus, jei susirenka du ar daugiau asmenų – būtina prieš penkiolika dienų pateikti prašymą ir sulaukti sprendimo.
Igoris tęsia pasakojimą prisimindamas garsesnius incidentus: „Krasnodare įvyko viena garsi istorija, kai Surenas Gazajanas su Jevgenijumi Vytiško buvo nuteisti kalėti trejus metus už nelegalios gubernatoriaus tvoros apgadinimą. Ant tvoros jie užrašė „Sania vagis“ ir „Miškas visų“. Jų palaikyti iš Maskvos atvažiavo garsi aktyvistė Jevgenija Čirikova – ji surengė piketą prie Krasnodaro miesto administracijos. Tuomet saugumo policijos viršininkas nutempė mane prie plakatą laikančios Čirikovos. Buvau iškart nufotografuotas miesto administracijos darbuotojo. Po to mums buvo pranešta, kad pažeidėme viešųjų renginių tvarką. Kitaip tariant, asmeninį piketa jie pavertė masine demonstracija.“ Pagal Rusijos įstatymus, nesuderinus su savivaldybe, piketuoti gali tik vienas žmogus, jei susirenka du ar daugiau asmenų – būtina prieš penkiolika dienų pateikti prašymą ir sulaukti sprendimo. „Teismas tąkart itin nustebino – administracinė byla buvo nutraukta, nes aktyvistai nufilmavo kaip policininkas mane nuvilko per prievartą“, – pasakoja Igoris.
Olimpinis FST ryžtas
Prieš pat olimpiadą vietinė administracija ir specialiosios tarnybos uoliai slopino net ir teorines galimybes protestuoti. Per Rusiją buvo siunčiamas olimpinis deglas – olimpinė ugnis turėjo būti pernešta ir per Krasnodarą. „Buvo užtverta pusė miesto, ir mums kilo idėja surengti galingą protesto akciją. Norėjome išsinuomoti patalpas arba butą su langais į gatvę, kuria turėjo prabėgti fakelo nešėjas, pakabinti kokį plakatą, įjungti muziką. Mūsų tikslas buvo taikus – kad žmonės tiesiog pažiūrėtų į viršų.“ Tačiau tai dienai nieko negalėjome išsinuomoti – teko apsiriboti asmeniniu piketu. Teisėsauga aktyvistus ėmė semti likus parai.“
„Kai važinėjome po nuovadas vieni kitų pasiimti, pastebėjome, kad mus seka, tad juos nufotografavome. Tie žmonės budėjo net naktį kol miegojome. Pagailo jų, ryte norėjau išnešti jiems kavos“, – pasakoja Olga.
Kartą Olgai su Igoriu važiuojant iš jos tėvų, gyvenančių trisdešimt kilometrų už Krasnodaro, juos sulaikė. Sustabdė išvažiuojant iš degalinės, nes, neva, buvo gautas pranešimas, kad vairuotojas neblaivus. Policija juos nuvežė į nuovadą, kur turėjo būti patikrintas Igorio blaivumas. Sutuoktinius laikė tris valandas. „Mus nuvedė į skirtingas patalpas, su manimi bendravo pats kriminalinės policijos viršininkas, – pasakoja Igoris. – Uždavė vienintelį klausimą – ką planuojame per olimpinę estafetę. Atsakiau, kad neprivalau niekam pateikti ataskaitos.“
Olga pastebėjo, kad ją apklausė žemesnio rango pareigūnai. „Šnekėjomės apie „Šiaurės Kaukazo ekologinę vachtą“, priešiškumo tarsi nepajutau. Tačiau jie pasakė, kad kažkas užgrobė upės krantą, ir paragino mane kartu su kolegomis nuvykti pasižiūrėti.“ Tačiau Olga griežtai pareikalavo: „Jeigu aš sulaikyta, išduokite orderį ir aš lieku, arba išeinu. Taip pat pareikalavau paleisti Igorį.“ Nuovadoje ji niekaip negalėjo prisiskambinti Igoriui: „Iš pradžių pagalvojau, kad jį išvežė kitur. Ėmiau nerimauti, tačiau tyrėjas mane įtikino, kad Igorio telefonas išsikrovė, ir kad jis tuoj bus paleistas. Tąkart mus paleido.“
Galiausiai bendražygiai nusigavo į „Ekologinės vachtos“ biurą, užlipo į trečią aukštą, o po pusvalandžio iš piramame aukšte esančios parduotuvės atbėgusi pardavėja sušuko: „Chebra, jūsų automobilius daužo.“
Išėjusi iš nuovados Olga paskambino kitiems aktyvistams ir pranešė, kad jie buvo sulaikyti. Draugams automobiliu išsiruošus pasiimti Olgos su Igoriu, juos sulaikė automatais ginkluoti vyrai. Anot Olgos, pareigūnai nelabai suprato, su kuo turi reikalų: su aktyvistais, ekstremistais ar dar kažkuo.
„Kai važinėjome po nuovadas vieni kitų pasiimti, pastebėjome, kad mus seka, tad juos nufotografavome. Tie žmonės budėjo net naktį kol miegojome. Pagailo jų, ryte norėjau išnešti jiems kavos“, – pasakoja Olga. Į tai, kas vyksta, jiedu vis dar žvelgė be baimės, nes nebuvo patyrę šiurkščių incidentų. Jų ilgai laukti neteko.
„Kol kas tik parą“
Igoris pabrėžė, kad prieš pat pogromą prie jų automobilio buvo priėjęs policininkas, o per patį veiksmo įkarštį pro šalį pravažiavo policijos patrulis. Anot pašnekovų, jiems dar nespėjus pranešti policijai apie įvykį, atvažiavo du ekipažai. Vėliau dar keli.
Paleisti iš skirtingų nuovadų aktyvistai grįžo namo, o kitos dienos rytą, kai turėjo būti nešamas olimpinis deglas, susitarė susitikti prie kino teatro „Aurora“ Krasnodare. Kai visa kompanija skirtingais automobiliais važiavo prie „Auroros“, visi pastebėjo, kad yra sekami. Galiausiai bendražygiai nusigavo į „Ekologinės vachtos“ biurą, užlipo į trečią aukštą, o po pusvalandžio iš piramame aukšte esančios parduotuvės atbėgusi pardavėja sušuko: „Chebra, jūsų automobilius daužo.“ Aktyvistai išvydo supjaustytas savo automobilių padangas. „Vėliau pamatėme filmuotą medžiagą, kaip 25–30 metų chuliganų grupelė visa tai atliko plikomis rankomis...“ – sukrėsta prisiminimų pasakoja Olga. Vaizdo kameros užfiksavo, kaip užpuolikai iš pradžių patikrino laiptinės duris, o įsitikinę, kad jos užrakintos, nuėjo vykdyti kitų instrukcijų. „Tiesiog pasisekė, kad durys buvo užrakintos“, – pasakoja Igoris. „Manau, kad galėjo pasibaigti kruvinai“, – papildė Olga.
Igoris pabrėžė, kad prieš pat pogromą prie jų automobilio buvo priėjęs policininkas, o per patį veiksmo įkarštį pro šalį pravažiavo policijos patrulis. Anot pašnekovų, jiems dar nespėjus pranešti policijai apie įvykį, atvažiavo du ekipažai. Vėliau dar keli. „Viską papasakojome, atsirado liudytojų. Išsigandusios pardavėjos taip pat viską papasakojo. Policininkai mus apklausė ir tuomet suėmė Igorį.“
Igorį Charčenko suėmė už nepaklusimą teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, nors tuo metu jis pasakojo apie automobilio suniokojimą. Pareiškimo apie sugadintą turtą policininkai nepriėmė motyvuodami tuo, kad iš pradžių turi kreiptis draudimo kompanija.
„Tokioje kameroje sunku atskirti dieną nuo nakties, nes į ją nepatenka dienos šviesa. Neįmanoma nei sėdėti, nei miegoti.“ Olga pabrėžia, kad tokie dalykai vyksta dar prieš teismą, kai žmogaus kaltė net nesvarstyta.
Igoris prisimena, kaip pusantros paros praleido ant siauro suolo blausiai apšviestoje kameroje, metalo plokšte užkaltu langu: „Tokioje kameroje sunku atskirti dieną nuo nakties, nes į ją nepatenka dienos šviesa. Neįmanoma nei sėdėti, nei miegoti.“ Olga pabrėžia, kad tokie dalykai vyksta dar prieš teismą, kai žmogaus kaltė net nesvarstyta. Ryte Igorį atvedė į teismą ir pasodino narve. „Mane teisė kartu su dar penkiolika žmonių. Tarp teisiamųjų buvo ir laiptinių langus daužiusių imigrantų; buvo žmogus, kuris susimušė su policijos pareigūnu, bet jis tegavo administracinę nuobaudą; buvo ir daugiau žmonių – jie visi stovėjo, o mane vienintelį, kaip patį pavojingiausią, pasodino į narvą. Man vieninteliam skyrė penkių parų areštą.“ Olga tuomet išsireikalavo valandos trukmės pasimatymą su Igoriu – teko priminti pareigūnams primirštą įstatymą. Pasak Igorio, kameroje jį lankė Kovos su ekstremizmu centro darbuotojai.
Niekas nebijo pasėdėti penkiolika parų
Po to, kai Igorį paleido iš areštinės, jam kartu su Olga buvo pasiūlyta vykti stebėti rinkimų į Maskvos miesto Dūmą, kad atauštų Krasnodaro specialiųjų tarnybų dėmesys.
Apie draugų areštus ir sulaikymus Olga su Igoriu kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką: „Ekologinės vachtos“ nariams būti areštuotiems įprasta. Niekas nebijo pasėdėti penkiolika parų.“ Bet pašnekovai tuoj pat patikslina: „Situacija pasikeitė pradėjus kelti realias baudžiamąsias bylas – areštai tapo ilgesni. Dabar po paros gali ir nepaleisti. Iš pradžių įkliūsi už administracinį nusižengimą, o po to prokurorai greitai sukurps tokią baudžiamąją bylą, kad nebeišeisi.“
Apie draugų areštus ir sulaikymus Olga su Igoriu kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką: „Ekologinės vachtos“ nariams būti areštuotiems įprasta. Niekas nebijo pasėdėti penkiolika parų.“
Sutapimas, kad mūsų interviu dieną į laisvę paleido kitą Kubanės aktyvistę – Dariją Poliudovą. Rusijoje mūsų pašnekovus galėjo ištikti jų bičiulės Darijos likimas. Poliudova buvo nuteista ir kalėjo dvejus metus už ekstremizmą ir raginimus pažeisti Rusijos teritorinį vientisumą, nes savo socialiniuose tinkluose pasidalino kito žmogaus žinute apie karą Ukrainoje. Jos asmeninė paskyra turėjo viso labo aštuonis šimtus sekėjų. Olga ir Igoris savo socialinio tinklo grupėje „Kubane, atverk akis“, kurią vėliau užblokvo „Roskomnadzor“, taip pat buvo pasidalinę šia žinute. Jie turėjo 3,5 tūkstančio sekėjų.
Olga ir Igoris pasakoja, kad policija Poliudovą sulaikė miesto savivaldybėje, jai einant teikti paraiškos dėl maršo „Už Kubanės Federaciją“. Penkiolika sulaikymo parų virto keliais metais. „Kaip tik tuo metu prasidėjo konfliktas su Ukraina, ir Rusijos valdžia tvirtino, kad Ukraina turi tapti federacija. Opozicijos aktyvistai teigė atvirkščiai: „Jei siūlote Ukrainai tapti federacija, kodėl gi to paties nepadarius Kubanei? Tai buvo tiesiog trolinimas“ Aktyvistai pasiūlė visiems susirinkti į maršą, kuriame būtų agituojama Kubanę paversti federacija. Poliudovą pasodino į kalėjimą ne už maršo organizavimą, bet už pasidalintą pranešimą socialiniame tinkle“, – patikslino Olga.
Olga ir Igoris tuo metu buvo Maskvoje. „Perskaitėme prokuratūros naujienas apie naujai iškeltas baudžiamasias bylas už separatizmo skatinimą. Pasitarę su kolegomis, nusprendėme išvažiuoti. Tą pačią dieną išvykome į Ukrainą: kai pavyko išvažiuoti iš Maskvos, nusigavome į Minską, o Minske sėdome į traukinį ir nebesustojome...“
Po Poliudovos arešto Igorio namuose ėmė lankytis policijos tyrėjai. „Iš pradžių manęs ieškojo senu registracijos adresu, vėliau nauju, galiausiai apsilankė pas mano seserį. Kreipėmės į „Agoros“ (tarptautinė žmogaus teisių organizacija – red.) advokatą.“ Šis pateikė oficialią užklausą prokuratūrai, ar yra atliekami baudžiamojo proceso veiksmai dėl Igorio Charčenko nusikalstamos veikos. Pasak Igorio, po kurio laiko advokatui telefonu buvo atsakyta, kad jo užklausa yra išmesta į šiukšliadėžę.
Ukrainoje jie praleido apie tris mėnesius. „Vienas pažįstamas pasiūlė vykti į Lietuvą. „Agora“ nerekomendavo grįžti į Rusiją. Jie parašė rekomendaciją Lietuvai, kad mums suteiktų politinių pabėgėlių statusą.“
Planai Lietuvoje
Igoris ketina tęsti mokslus. Olga tvirtai palaiko šiuos vyro siekius. Jis jau išlaikė II kategorijos lietuvių kalbos egzaminą, planuoja lankyti aukštesnės pakopos kursus Vilniaus universitete ir išlaikyti III kategorijos egzaminą. Pasak Olgos, dėl ateities planų jie dar neapsisprendė: „Galvojame, bet aiškaus ateities vaizdo nesusidėliojome. Viena aišku – reikia siekti mokslų, ypač Igoriui, nes jam gerai sekasi perprasti lietuvių kalbą. Jis tikriausiai stos į robotiką, inžineriją arba programavimą. Aš taip pat norėčiau mokytis ir įgyti naują profesiją, bet man ne taip paprasta – rusų kalba nedėstoma, o mokytis lietuvių kalbos kol kas sekasi sunkiau“, – pasakoja Olga.
Lietuvoje valdininkas pasiekiamas lengviau nei beglobis katinėlis
Pasak Olgos ir Igorio, Lietuvoje galima justi valdininkų atsakomybę. „Čia viskas paprasčiau – galima nueiti į savivaldybę ir pasišnekėti. Sutikus merą – su juo pabendrauti. Rusijoje tai neįmanoma. Rusijos valdininkai paprastus piliečius laiko nevertais dėmesio antrarūšiais žmonėmis.“
Olga ir Igoris Vilniuje norėjo priglausti beglobį katinėlį. „Negalėjome patikėti – nė vieno neradome. Mūsų gimtinėje gana lengva rasti ir prisijaukinti beglobį šunį arba katiną… Tarkime, noriu šuns. Išeinu į gatvę, nesidairydamas ištiesiu ranką ir pasiimu bet kurį gyvūną. Čia nesutikom jokio. Dairėmės prieglaudose, bet mažų ten nėra, daugiausia suaugę...“
„Sakau – negi tai įmanoma?! Na ir šalis – nėra beglobių gyvūnų. Ar ji turtingesnė už Rusiją? Žmonės joje kitokie, trikojai?“ – sušunka Olga. Vienas kitą pertraukdami pašnekovai papasakoja kaip su beglobiais gyvūnais elgiamasi Kubanėje: „Su miesto savivaldybe susijusi įmonė 10 metų iš biudžeto lėšų gauna subsidijas gyvūnų gaudymui ir sterilizacijai. „Ataskaitose teigiama, kad sterilizuoti gyvūnai paleidžiami atgal į laisvę, o beviltiškai sergantys – humaniškai užmigdomi, tačiau iš tiesų suaugusiųjų ir vaikų akivaizdoje jie sušaudomi tiesiog gatvėje, o lavonai surenkami. Ši įmonė turi biurą Krasnodare. Ne kartą bandėme ten apsilankyti, bet jų durys visuomet uždaros. Nėra net skambučio.“
