Projektas „Tapatybė“ gilinasi į rusakalbių vaikų, užaugusių nepriklausomoje Lietuvoje, identitetą. Jo herojai kilę iš įvairių Lietuvos miestų bei miestelių. Tai – studentai, jauni mokytojai, mokslininkai, politikai, menininkai, LGBTQ+ aktyvistai.
Vienų projekto herojų protėviai į Lietuvą atsikėlė Rusijos carų valdymo laikotarpiu čia rasdami išsigelbėjimą nuo religinių ir politinių persekiojimų; kitų – tėvai ir seneliai atvyko kartu su Sovietų kariuomene arba tiesiog gavo paskyrimą dirbti, tačiau žlugus Sovietų sąjungai liko nepriklausomoje Lietuvoje ir tapo jos piliečiais.
Vienas iš projekto veikėjų antropologas Arvydas Grišinas teigia, kad politiniai procesai turi savo tempą, jie ne tik vyksta, bet juos žmonės išgyvena: „Jei tapatybė nėra stabili ar absoliuti, reiškia, jai reikia tik laiko pasikeisti, peraugti į kažką kitą. Tą laiką, tą tempą reikia gerbti. Kitaip tai pavirs kažkokiu sudraskymu, savęs sunaikinimu”.
Ne visi projekto herojai laiko save rusais vien todėl, kad jų gimtoji kalba – rusų ir (arba) jų tėvai yra rusakalbiai, nes jie nepriklauso Rusijos socialinei santvarkai.
Lietuvių kilmės lietuviai, atvykstantys į daugiatautį Vilnių iš įvairių Lietuvos regionų, dažnai stebisi: „Tu rusas?“, neskirdami ruso iš Rusijos ir rusakalbio iš Lietuvos, kritiškai skelbia: „Jis – rusas!“, arba atvirkščiai, neidentifikuoja rusakalbio žmogaus, kuris namuose iki šiol kalba rusiškai. Ar įvairių rusakalbių šaknų turinčių Lietuvos piliečių tapatybė tampa nepažįstama, svetima, ir prarasta?
„Pati pasakymo forma „prarado tapatybę“ skamba keistai. Jeigu paimtume mano pavyzdį, tai turėtų skambėti gana juokingai. Rusų kalbos išmokau tikriausiai dvylikos. Kaip aš galėjau prarasti tai, ko neturėjau. Senelį mačiau viso labo 4 kartus. Keista tai sakyti jaunam žmogui. Žvelgiant filosofiškai, identitetas, man rodos, yra savęs santykis su savimi – savęs suvokimas. Tai nėra tai, ką tu nuolat turi, kaip megztinį, kurį apsivelki ir nešioji. Tai aktas, kurį turi atlikti nuolat. Bet kai pažvelgiu pats į save, nematau savęs nei kaip ruso, nei kaip lietuvio, nėra man jokio skirtumo”, – svarsto projekto herojus jaunasis filosofas Ruslanas Baranovas.
Dizainerė Inesa Malafej savo identiteto būseną tarp rusiškumo ir lietuviškumo apibūdino kaip limbo. Ne pragaras ir ne skaistykla, bet ir ne dangus. O kas esate savo identiteto danguje (rojuje)?
Projekto vadovė, žurnalistė: | Ina Šilina |
GIF’ų portretų autoriai: | Artūras Morozovas, Severina Venskute |
Internetinis sprendimas: | Kazimiras Jarmolovskis (OriHive) |
Konsultantai: | Berta Tilmantaitė, Karolis Pilypas Liutkevičius |
Interviu vertimas į lietuvių k.: | Paulina Vituščianka |
Vertimas į rusų k.: | Ina Šilina |