Ši istorija prasidėjo 2014 metais Maskvoje, kai Nikita Kulačenkovas dirbo Kovos su korupcija fonde, įsteigtame Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno. Tų metų birželį, prieš Navalno 38-ąją gimimo dieną, bendražygiai suko galvą, ką gi jam padovanoti. Tuomet prisiminė Aleksėjaus žinutę socialiniame tinkle „Twitter“ apie pamaskvėje, Vladimire, ant tvoros kabantį plakatą. Gimtadienio išvakarėse Kulačenkovas su kolega Georgijumi Alburovu išvyksta parsivežti plakato ir jau kitądien, birželio 4-ąją, su džiaugsmu įteikia opozicijos lyderiui.
Praėjus kelioms savaitėms, naktį į Navalno butą įsiveržę pareigūnai atlieka kratą. Dovanotas kūrinys konfiskuojamas ir įvardijamas kaip vogta meno vertybė. Taip jaunas kovotojas su korupcija Nikita Kulačenkovas tampa vienu iš baudžiamosios bylos kaltinamųjų. Jis oficialiai kaltinamas dailininko Sergejaus Sotovo sukurto paveikslo „Geras blogas žmogus“ vagyste. Nikita, nujausdamas pavojų, pabėga iš Rusijos ir galiausiai įgyja politinio pabėgėlio statusą Lietuvoje. Taip tikras maskvietis priverstinai tampa vilniečiu ir dėl pinigine prasme menkaverčio plakato laikinai atsiduria Interpolo ieškomų nusikaltėlių sąrašuose. Pasak pabėgėlio, Rusijoje jo baudžiamąjai bylai senaties terminas netaikomas: „Kaltinimas lieka visam gyvenimui, arba tol, kol gyvuoja ši nauja Tarybų sąjunga.“
Geras blogas pelikanas
2017 m. lapkritį Nikitą Kulačenkovą fotografavome prie vienos Vilniaus namo sienos – grafičio, vaizduojančio raudoną pelikaną, fone. Pelikanus ant sienų visame mieste dažais purškia nežinomas dailininkas: pelikanas su akiniais, skrybėle, kaklaraiščiu ir pan. Šiuos grafičius Nikita palygino su „pavogtu“ plakatu. Pasak Nikitos, Rusijoje yra žmonių, stebinčių opozicijos aktyvistus 24 valandas per parą, o atsiradus nors menkai priežasčiai baudžiamąją bylą sukurti, taip ir padaroma. Jis juokauja, kad prireikus baudžiamosios bylos priežastimi galėtų tapti net šunienos valgymas korėjietiškame restorane – būtumėte nubaustas už žiaurų elgesį su gyvūnais.
„Jėga, prisijunk prie mūsų“, – tokius žodžius išgirdo Nikita, pasisiūlęs ateiti dirbti į Kovos su korupcija fondą. Iki tol 8-erius metus jis privačiai tyrė ekonominius nusikaltimus. „Nueitas ne vienerių metų kelias nuo dalyvavimo akcijoje „Strategija-31“ (Rusijos visuomeninis judėjimas, skirtas ginti susirinkimų laisvę, 31-ajį Konstitucijos straipsnį – red.). 2007–2008 m. dalyvavau išprotėjusio Limonovo akcijose – tai galiausiai paskatino mane palikti solidų darbą biure ir ateiti dirbti į Navalno fondą.“
Pradėjęs dirbti su Navalnu, Nikita numanė, kad tai gali turėti pasekmių, tačiau nesitikėjo, kad tai nutiks taip greitai. KSK jis išdirbo vos vienerius metus: „Byla buvo iškelta man vos apsipratus naujame darbe. Juokavau, jog nuo šiol turėsiu nuosavą baudžiamąją bylą.“ Kita vertus, Kulačenkovas iki paskutinės akimirkos netikėjo, kad tokiai absurdiškai bylai bus leista progresuoti. Anot Nikitos, „našistai“ (V. Putiną palaikantys ultranacionalistai – red.) nuo pat pradžių įvairiais būdais ėmėsi skleisti plakato istoriją. Praėjus vos kelioms dienoms po kratos, važiuodamas Kutuzovo prospektu Maskvoje, ant milžiniško lauko reklamos stendo Nikita išvydo pavogto plakato atvaizdą su užrašu „Kas gerai ir kas blogai?“ (V. Majakovskio poemos pavadinimas – red.): „Tuomet nustėrau: „našistai“ be vargo priėjo prie daiktinio įrodymo Federalinės saugumo tarnybos (liet. FST, rus. FSB – red.) vykdomoje byloje, jį nuskenavo ir atspausdino milžinišku formatu.“ Rusijos žiniasklaidos kanalai tuo metu skelbė, jog Kovos su korupcija fondo darbuotojai – vagys, o pats Navalnas namuose laiko vogtą „drobę“.
Prireikus baudžiamosios bylos priežastimi galėtų tapti net šunienos valgymas korėjietiškame restorane – būtumėte nubaustas už žiaurų elgesį su gyvūnais.
Nikita tarsi tapo „vagystės“ iniciatoriumi: „Sakau: važiuojam, paimsim? – Važiuojam. Plakatų ant tvoros buvo apie 40. Radome Aleksejaus minėtąjį ir parsivežėme jį į Maksvą. Po to Tyrimų komitetas ir Federalinė saugumo tarnyba darė spaudimą tam keistuoliui, plakato autoriui. Yra net toks terminas „miesto keistuolis“, vietinė įžymybė, garsėjanti savo plakatais. Jiems prireikė keleto mėnesių kardinaliai pakeisti jo poziciją – nuo „puiku, kad juos kas nors pasiima“, iki „dėl šios vagystės patyriau moralinių kančių“.
Anksčiau savo kūrinius be savivaldybės sutikimo jis eksponavo ant ilgos miesto tvoros. Plakatai mirko lietuje, bluko saulės spinduliuose, ant jų atsirasdavo visokiausių užrašų, juos nuplėšydavo tarsi senas afišas. Tuščioje vietoje dailininkas klijuodavo naujus ir nesiskųsdavo. Kartą kanalo NTV žurnalistams 66-erių Sergejus Sotovas, jau 26 metus dirbantis kiemasargiu, yra sakęs, kad džiaugiasi, jei kas nors išsineša jo plakatus, nes tai reiškia, kad kažkam jie patinka. Paklaustas, kodėl parašė pareiškimą dėl pavogto plakato, jis atsakė, kad nepažįstamų žmonių buvo pasodintas į mašiną ir tamsoje priverstas pasirašyti. Pirmuose interviu Sotovas tvirtino, kad norėjo atšaukti savo parašą ir skambino į prokuratūrą, bet ten pasakę, kad pareiškimas pasimetė, o jį radę, būtinai perskambins. Deja, vėliau Sotovas į teismus jau būdavo atvežamas džipu, lydimas privataus advokato. Be to, jis skaitė pareiškimą, kurį, Nikitos nuomone, vargiai galėjo parašyti pats, suorganizavo keletą personalinių parodų, dalyvavo kolektyvinėje naiviojo meno parodoje, o šiandien jo darbai eksponuojami Maskvos galerijose ir perkami kolekcininkų.
Ir man amnestija?
Norėdamas Sotovo atsiprašyti, Nikita skambino jam jau būdamas Lietuvoje: „Tokia liūdna istorija – mes žmogų netyčia į šį reikalą įtraukėm, ir galiausiai jis buvo priverstas mus įskųsti.“ Ant tvoros, pasak Nikitos, dailininkas Sotovas savo darbų daugiau nebekabina. „Kartą Tyrimo komitetas užklausė Vladimiro miesto adminitracijos, ar ten galima ką nors kabinti. Jie atsakė, kad tai nelegalu, tad leidimas ekspozicijai nebuvo išduotas. Taigi, plakato nuėmimas – administracinio pažeidimo užkardymas, vadinasi, reikėjo nuimti juos visus!“, – šypsodamasis svarsto Nikita.
Dailininkas Sotovas, kurio praeities kūryboje buvo ir šovinistinis tarpsnis, savo plakatą „Blogas geras žmogus“ iš pradžių įvertino šimtu, o vėliau – 5 tūkstančiais rublių (viso labo 70 eurų).
Dailininkas Sotovas, kurio praeities kūryboje buvo ir šovinistinis tarpsnis, savo plakatą „Blogas geras žmogus“ iš pradžių įvertino šimtu, o vėliau – 5 tūkstančiais rublių (viso labo 70 eurų). Skirtingos plakato ekspertizės truko tol, kol viena jų pripažino jo vertę. Vertę, pakankamą baudžiamajai bylai iškelti. Galiausiai Nikitos bendrininkui Georgijui Alburovui ilgiau nei metus trukęs teismas skyrė 240 valandų viešųjų darbų, tačiau pritaikė amnestiją pergalės Antrajame pasauliniame kare 70-mečio proga.
Baimindamasis griežtesnės bausmės, Nikita Kulačenkovas iš Rusijos išvyko dar prieš teismą. Tikėtina, jog su juo būtų pasielgę panašiai kaip ir su Alburovu. Dabar Nikita mano, kad išvažiuodamas situaciją tik pablogino: „Vis dėlto pataisos darbai yra geriau nei emigracija. Tačiau kai atlieka kratą jūsų, jūsų tėvų namuose, fonde, klausosi telefoninių pokalbių, tampo po tardymus, sunku patikėti, kad atsipirksite viešaisiais darbais. Aleksejui (Navalnui – red.) jau buvo paskirtas namų areštas, vis dėl to galiausiai į kalėjimą pasodino jo brolį. Kai tai vyko, aš buvau Kipre ir bandžiau nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti ar ne.“
Rusijos FST skambina į Vilnių
Nikita teigia, kad FST tyrėjai jam siūlė pasirašyti pasižadėjimą neišvykti. Tuomet, anot jų, jis galėsiąs be rimtesnių pasekmių grįžti į Rusiją. Bet Nikita nenorėjo derėtis su Tyrimų komitetu ir gerinti jų statistikos – išeitų, kad neva jie nuteisė du Navalno komandos žmones. Be to, jis neįsivaizdavo savęs stojančio prieš teismą ir atsakinėjančio į sufabrikuotos bylos klausimus: „Juk teisėjas, prokuroras ir advokatai bandytų salėje sėdinčiuosius įtikinti, kad tai realus teismo procesas, kad vykdomas teisingumas. Aš nesiruošiau dalyvauti tame farse.“
Nikita gerai atsimena dieną, kai išvyko iš Maskvos: „Susikroviau kuprinę, atsisveikinau su seneliu (nežinojau, ar jį dar pamatysiu) ir išvažiavau nuoširdžiai vildamasis, kad šis nesusipratimas nesibaigs baudžiamąja byla. Turiu pripažinti, kad tada neįvertinau sistemos absurdiškumo.“
Teisėjas, prokuroras ir advokatai bandytų salėje sėdinčiuosius įtikinti, kad tai realus teismo procesas, kad vykdomas teisingumas. Aš nesiruošiau dalyvauti tame farse.
Iš pradžių tardytojai skambindavo Nikitai iš Maskvos į Vilnių ir klausdavo: „Nikita, kodėl jūs nuo mūsų bėgate?“ Vienas skambutis pašnekovui ypač įsiminė. Iki politinio pabėgėlio statuso jis turėjo vizą, leidžiančią laikinai gyventi Lietuvoje. Pasibaigus vizos galiojimui, jis nusprendė jį prasitęsti Baltarusijoje, kas, anot jo paties, buvo tikra kvailystė. Ten jį sulaikė pagal Rusijos išduotą Interpolo orderį ir suimtą laikė 15 valandų, nors įstatymas leidžia tik 8. Nikita sėdėjo ant suoliuko ir stebėjo, kaip Baltarusijos pasieniečiai bando nesėkmingai prisiskambinti į Rusijos FST norėdami gauti tolesnes instrukcijas. Jis gerai prisimena mygtuką ant jų telefono aparato, kur didelėmis raidėmis buvo parašyta: Rusijos FST. Kartą jiems net pavyko prisiskambinti, bet kitapus laido rusų saugumiečiai nieko nesuprato ir, laimei, padėjo ragelį. Baltarusių pareigūnai blaškėsi ir nežinojo ką daryti. „Tada aš jiems ir sakau: galėčiau pasirašyti pasižadėjimą pats prisistatyti į Rusijos FST.“ Pareigūnai apsidžiaugė: „O, Puiku!“ Ir su palengvėjimu jį paleido. Kulačenkovas, žinoma, traukiniu grįžo į Vilnių. O po kelių savaičių jam vėl skambina tyrėjas iš Rusijos ir klausia: „Nikita, na kodėl jūs neatvykote? Juk žadėjote.“
Tėvai ir vyresnioji dukra aplanko Nikitą Vilniuje arba jie susitinka neutralioje teritorijoje. Kartą, jau turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvoje, tai reiškia – ir Europos Sąjungoje, Nikita nuvyko į Kiprą pasimatyti su giminėmis. Tačiau oro uoste jį netikėtai sulaikė. Kaip vėliau paaiškėjo, sulaikymo priežastis – tas pats Rusijos išduotas Interpolo orderis. Kipro kalėjime vyras praleido mėnesį. „Lietuvoje aš, be jokios abejonės, jaučiuosi saugus, nors ir buvau ieškomas Interpolo. Juokai juokais, bet sykį įrašytas į Interpolo sąrašus, net jei paskui būni iš jų išbrauktas, gali keletui dienų patekti į kalėjimą, nes atsiras šalių, kurios to įrašo neištrynė. O šalys, ypač mylinčios Rusiją, tiesiog susitars neoficialiai ir deportuos.“
„Man liūdna“
„Ar labai nukentėjau? Žinote, iš Rusijos nebūčiau išvažiavęs niekada. Nesiruošiau gyventi nei Lietuvoje, nei kurioje kitoje šalyje. Nors turėjau aibę galimybių – mokiausi JAV – niekuomet nenorėjau emigruoti visam laikui. Tačiau Lietuvoje yra privalumų, pavyzdžiui, galima mėgautis kelionėmis po Europą už 30 eurų. Rusijoje tai neįmanoma dėl finansinių priežasčių, o jei įmanoma, tenka skristi mažiausiai 4 valandas. Iš čia, savaitgalį, kiek iš anksto suplanavus, per pusantros valandos gali nulėkti pasivaikščioti į bet kurį Europos miestą.“ Be to, anot Nikitos, už ketvirtį pajamų Vilniuje galima išsinuomoti labai gerą būstą, o Maskvoje tokį rasti ne taip paprasta: ramioje vietoje, gerame name, su geru kiemu. „Vilnių pelnytai bara dėl prastų šaligatvių, tačiau gerą būstą išsinuomoti tikrai galima už žmoniškus pinigus.“
„Ko ilgėčiausi, jei kada nors grįžčiau į Maskvą? Geras klausimas. Turbūt… Na, čia, norėdamas pasivaikščioti po mišką, sėdi į automobilį, 10 minučių – ir tu jau miške. Jei nori pasivažinėti kalnų dviračiu po laukinę gamtą – pavažiavai automobiliu 15 minučių, išsitraukei dviratį ir važinėkis. Ypač šiaurėje: miškai, pievos, paupiai. Maskvoje toks džiaugsmas lengvai nepasiekiamas – reikia važiuoti gerą valandą priemiesčio traukiniu. O čia visa tai yra prieinama. Miškuose švaru ir gaivu.“
Vienas toks pasivažinėjimas dviračiu Nikitai sukėlė kiek kitokių prisiminimų. Vilniuje per Rusijos dieną (Birželio 12 d. -red.) jis važiavo Vingio parku. „Truputį išsigandau to, ką ten išvydau. Atrodo, tai buvo 2015-ieji. Žmonės mojavo DNR (Nepripažintos Donecko Liaudies respublikos) vėliavomis.“
Nikita tikina būtinai balsuosiąs per savivaldybių tarybų rinkimus: „Dabartinis statusas man nesuteikia teisės balsuoti prezidento rinkimuose, negaliu rinkti ir Seimo. Tačiau, kai bus savivaldos rinkimai, mielai viską perskaitysiu apie kandidatus, pasitarsiu ir eisiu balsuoti.“
Pašnekovas dalijasi ir vaikystės prisiminimais apie Lietuvą. 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną, prieš eidamas į pirmąją klasę, jis dalyvavo Baltijos kelyje. Tuomet jo šeima viešėjo pas tolimą giminaitę, iš tremties grįžusią lietuvę. Bet istorinėse nuotraukose jis taip savęs ir nerado.
„Yra daugybė nuostabių dalykų, kuriuos norėčiau pasakyti apie Vilnių. Bet, žinoma, ir liūdna: visą gyvenimą augau mieste, kur gyvena dvidešimt milijonų žmonių, ten daug draugų, daugybė galimybių užmegzti naujas pažintis. Čia galimybės tiesiog dvidešimt kartų mažesnės“.
Nauja KSK fondo auditorija
Dabar Nikita Kulačenkovas KSK fonde dirba nuotoliniu būdu: „Reikėjo priprasti dirbti namuose. Paskutinius dvejus metus Rusijoje taip pat nedirbau biure, tačiau kartais tekdavo ten nuvažiuoti, susitikti su žmonėmis. Be to, Rusijoje dėsčiau, o čia tokios galimybės neturiu“. Pasak Nikitos, šiuo metu fonde dirba apie 30 žmonių. Tyrimus atlieka trise. „Daug žmonių kuria interneto svetaines, dirba su turiniu, tyrimų rezultatus stengiasi pateikti šmaikščiai ir sąmojingai. Jeigu atliktą tyrimą publikuotume paprastai ir nuobodžiai, jį perskaitytų trys niurzgos.“
Bet kuriame Rusijos mieste taksistas jums papasakos, koks gubernatoriaus ar mero namas ir kokiais automobiliais jie važinėja.
Nikita teigia, kad jie atrado naują auditoriją. „Apie visa tai skaityti žmonėms pabodo. Bet paaiškėjo, kad yra milžiniška auditorija Youtube, kuri, veikiausiai, žiūrės vaizdinę medžiagą, tad sukūrėme videoįrašų ir filmų. Lūkesčiai pasitvirtino – naujoji auditorija skaityti nebenori ir nieko nežino apie tyrimus, bet vaizdinę medžiagą mielai žiūri ir juokiasi, kadangi mums pavyksta sukurti ją šmaikščią. 2017 m. kovą visi tie žmonės išėjo į gatves. Sunku įvertinti jų skaičių, bet tai buvo pastebima. Kitas klausimas – ar jie dar išeis?“
KSK fondo veiklos prasmė nėra žmonių informavimas apie valdininkų finansinius nusikaltimus. Pasak Nikitos, Rusijos visuomenė realybę suvokia. Fondo tikslas – sužadinti tautos nepasitenkinimą tuo, kas vyksta: „Bet kuriame Rusijos mieste taksistas jums papasakos, koks gubernatoriaus ar mero namas ir kokiais automobiliais jie važinėja. Uždirbdami pusę milijono rublių per metus, jie vairuoja automobilius, kainuojančius 5 milijonus, pavyzdžiui, „Toyota Land Cruiser“. Žmonės žino, kad yra vagiama, kad falsifikuojami rinkimų rezultatai. Deja, šis žinojimas niekur neveda: „Tai juk meras, jis turi vairuoti „Toyota Land Cruiser“ ir vogti pinigus!“ Mūsų užduotis nėra sakyti žmonėms, kad meras iš jų vagia. Svarbiausia, kad šis žinojimas peraugtų į pokyčius.“
