Jevgenijus Titovas jau yra tapęs vienu žymiausių politinių pabėgėlių Lietuvoje, nors kol kas oficialus statusas jam nėra suteiktas. Lietuvos migracijos tarnyba sukėlė visuomenės pasipiktinimą kai nepatenkino Titovo prašymo suteikti jam politinį prieglobstį. Valstybiniai Rusijos televizijos kanalai parodė siužetą, kuriame Jevgenijus necenzūriniais žodžiais kreipiasi į vieną rusų žurnalistą, ir viešai suabejojo paties Titovo kaip žurnalisto profesionalumu.
Jei nori būti žurnalistu Rusijoje, turi radikalizuotis arba bendradarbiauti su valdžia
9-erius metus Titovas dirbo pietų regiono reporteriu Rusijos opoziciniame leidinyje „Novoya Gazeta“, kur dirbo ir 2006 m. nužudyta Ana Politkovskaja. Titovas ir Politkovskaja „Novoya Gazeta“ redakcijoje nesusitiko, nes jis įsidarbino praėjus metams po jos mirties. „Aišku, galvojau apie pavojų. Dirbdamas tokiame laikraštyje priešiniesi sistemai. Jautiesi esąs nesisteminis žmogus, tad reikia elgtis apdairiai. Negali net išgerti mieste, nes tuo gali būti pasinaudota.“ Pasak Titovo, civilizuotomis opozicinės žiniasklaidos platformomis išliko tik „Novoya Gazeta“ ir „Dozhd“. „Jei nori būti žurnalistu Rusijoje, turi radikalizuotis arba bendradarbiauti su valdžia“, – teigia jis.
Iki tol Jevgenijus dirbo radijo stotyje „Majak Kubani“, Rusų naujienų tarnybos Kubanės padalinyje, laikraštyje „Večernyj Krasnodar“ ir televizijose „Jekaterinodar“ bei „Krasnodar“, bendradarbiavo su „Radio Svoboda“. Jevgenijus baigė Rostovo muzikos akademiją, o žurnalistikos mokėsi lauko sąlygomis, sėmėsi patirties iš kolegų, lankė nevyriausybinės organizacijos „Internews“ kursus. Ši organizacija buvo įsteigta 1991 m. tobulinti žurnalistų profesinius įgudžius bei kompetencijas, tačiau 2007 m., dar gerokai prieš valstybės kovą su užsienio agentais, Rusijos teisėsaugos buvo uždaryta.
Neįmanoma nustatyti?!
Turėjau svajonę – kad ta olimpiada išvis neįvyktų, – teigia Jevgenijus. – Tai buvo grandiozinis imperijos projektas.
Dirbdamas „Novoya Gazeta“ Titovas nušviesdavo neparadinę pasiruošimo 2014-ųjų Sočio olimpinėms žaidynėms pusę. Rašydavo apie žmogaus teisių pažeidimus, žalą ekosistemoms, korupciją, priverstinai iškeldintus žmones. Savo pranešime „Žiemos olimpiada subtropikuose“ Titovo straipsniais iš dalies rėmėsi ir nužudytasis Borisas Nemcovas. „Nagrinėjau olimpiados problemas. Turėjau svajonę – kad ta olimpiada išvis neįvyktų, – teigia Jevgenijus. – Tai buvo grandiozinis imperijos projektas. Jie turėjo statyti, todėl buvo žudoma gamta, griaunami namai, iškeldinami žmonės, ardomos šeimos. Jie ilgus metus neleido žmonėms registruotis toje žemėje, kad po truputį galėtų juos melžti. Taip veikė statybų sistema. Pradžioje stataisi namą kur tinkamas, po to duodi kyšį, ir atgaline data viskas sutvarkoma. Kai prasidėjo olimpiados šurmulys, daugybė namų ūkių pasirodė esą neregistruoti. Valstybė galėjo padėti tai padaryti, tačiau pasinaudojo šia spraga – neregistruotus namus buvo pradėta nusavinti. Septynerius metus kovojau su šia olimpiada.“ Per pačias žaidynes, pasak žurnalisto, jis ypatingo spaudimo nepatyrė.
Kitą dieną jo redakcijos kolegos gavo žinutę: „Ženia nužudytas Temriuke.
Po Krymo aneksijos Titovas rašė apie korupcijos atvejus statant tiltą į Krymą. Kartą važiuodamas į eilinę kelionę su „Ekovachtos“ aktyvistais ir švedų televizijos kanalo SVT žurnalistais jis pastebėjo, kad juos seka. Kitą dieną jo redakcijos kolegos gavo žinutę: „Ženia nužudytas Temriuke.“ (Krasnodaro regiono Temriuko rajonas – red.) Jevgenijus kaip tik ir ruošėsi ten vykti rinkti medžiagos reportažui. Šią žinutę jis suprato kaip tiesioginę grėsmę savo gyvybei ir netrukus emigravo. Titovas Krasnodaro tyrimų komitetui pateikė persekiotojų automobilių ir grasinančios žinutės telefono numerius, taip pat nusiuntė vaizdo įrašą iš savo laiptinės – jame matosi, kaip neaiškių kėslų turintis asmuo persekioja mūsų pašnekovą. Bet teisėsauga į šį incidentą nesureagavo, nes, pasak Jevgenijaus, viską inicijavo pati FST.
Po to grįžtu namo, išlipu iš taksi, einu ir jaučiu, kad kažkas eina iš paskos. Staiga nusuku į šalį, atsigręžiu, ir matau jį už penkių metrų. Tada supratau, kad mane seka
„Kalbant apie tilto į Krymą statybą, – pasakoja Titovas. – Ten aplinkui nėra jokios infrastruktūros: nei kelių, nei mokyklų, žmonės net į polikliniką negali nueiti, bet užtat yra statomas milijardus rublių kainuojantis tiltas. Jūs iš pradžių pastatykite kažką naudingo žmonėms... Modernizacija dėl akių – imperinis tikslas, kuris neteikia jokios naudos žmonėms. Kai ėmiausi šios temos, kartu su kolegomis iš švedų televizijos nuvažiavome pasižiūrėti statybų. Mus vijosi ir stabdė policija, taip pat visą kelią iš paskos sekė neaiški „Lada“. Statybvietėje nuo jų atsiplėšėme, sugedus mūsų automobiliui išsikvietėme taksi, bet policininkai sustabdė ir mūsų taksi. Veikiausiai mūsų ir klausėsi.“ Kolegoms iš Švedijos tai nuostabos nesukėlė – juk čia Rusija.
„Ant tilto daug filmavau. Ėmiau iš vietinių gyventojų interviu, pavyzdžiui, apie tai, kaip jiems sugadino kelią. Po to grįžtu namo, išlipu iš taksi, einu ir jaučiu, kad kažkas eina iš paskos. Staiga nusuku į šalį, atsigręžiu, ir matau jį už penkių metrų. Tada supratau, kad mane seka“, – prisimena pašnekovas.
Jevgenijus patikrino juos sekusių automobilių numerius ir išsiaiškino, kad jie priklauso FST. „Kartu su „Novoya Gazeta“ kreipėmės į prokuratūrą, į Vidaus reikalų ministeriją, bet jie nieko nenustatė. Kaip tai įmanoma?! Yra automobilių numeriai, jų markės, žmonių veidai“, – suglumsta Titovas.
Niekuomet nepamatysiu dukters penkerių ar šešerių metų – šį gyvenimo tarpsnį praleidžiu. Tai vienintelis dalykas, kuris mane gniuždo. Giminėms trukdo išankstiniai nusistatymai prieš Europą. Jie prisižiūri Rusijos televizijos kanalų ir bando mane įtikinti, kad Europoje pedofilai prievartauja vaikus.
2015-ųjų rudenį Jevgenijus nusprendė išvažiuoti iš Rusijos. 2016-ųjų rugpjūtį jis atvyko į Lietuvą ir spalio pabaigoje paprašė politinio prieglobsčio. „Supratau, kad nebegalėsiu ramiai dirbti žurnalistinio darbo. Nebuvo aišku, ar šitie žmonės manęs grįš. Eidamas vis dairydavausi. Žinojau, kad juos dangsto sistema. Tada susisiekiau su Leonidu Martyniuku (Martyniukas gavo politinio pabėgėlio statusą JAV – red.), Nemcovo ataskaitos apie olimpiadą bendraautoriumi, mūsų regiono „Solidarumo“ aktyvistu. Jis pasakė: „Važiuok į JAV arba į Lietuvą.“ Pagalvojau, jei važiuosiu į Ameriką, niekuomet nebepamatysiu savo šeimos. O nuvažiuoti į Lietuvą reikia viso labo dviejų dienų. Taip čia ir atsiradau“, – paaiškino pašnekovas. Iš pradžių Jevgenijus turėjo metinę Lietuvos vizą.
Kubanėje liko Jevgenijaus žmona su dviem mažais vaikais. Būti su šeima jis negali ir dėl formalių priežasčių – jam nėra suteiktas oficialus pabėgėlio statusas, ir dėl ideologinių – jo žmona, pasak pašnekovo, Lietuvą mano esant priešiška šalimi. Titovui skaudu, kad tenka praleisti patį brangiausią vaikų amžių be jų: „Niekuomet nepamatysiu dukters penkerių ar šešerių metų – šį gyvenimo tarpsnį praleidžiu. Tai vienintelis dalykas, kuris mane gniuždo. Giminėms trukdo išankstiniai nusistatymai prieš Europą. Jie prisižiūri Rusijos televizijos kanalų ir bando mane įtikinti, kad Europoje pedofilai prievartauja vaikus. Jie mano, jog, atvežus vaikus, aš pasakysiu, kad jie blogai auklėjami, ir tarnybos paims juos į vaikų namus.“ Gyvendamas Rusijoje Jevgenijus draudė vaikams segėti Georgijaus juosteles mokykloje ir vaikų darželyje. Tačiau pro langą matydavo kaip močiutė lauke tyliai jas prisegdavo, kad vaikai neišsiskirtų iš kitų savo nepatriotiškumu.
„Koks jausmas..?“
Per pastaruosius dvejus metus Rusijos ir net Lietuvos žiniasklaidoje apie Titovą nuaidėjo trys garsios istorijos.
Pirmoji. 2016-ųjų spalį Vilniuje įvyko II-asis Atviras laisvosios Rusijos forumas, kuriame susirinko Rusijos opozicijos politikai, žurnalistai, politologai, aktyvistai ir politiniai pabėgėliai. Į forumą galima buvo patekti tiktai gavus dviejų tos bendruomenės žmonių rekomendacijas. Kremliaus žurnalistai buvo nepageidaujami. Vienas jų, Aleksandras Buzaladzė, atvažiavęs su savo komanda gatvėje filmavo į forumą atvykstančius dalyvius. Prisistatęs Vokietijos rusakalbių žiniasklaidos atstovu, prie įėjimo Titovui pakišo mikrofoną. Buzaladzė – Kremliaus propagandos filmų „Boloto“ autorius, kuriame pasakoja apie žmones, neva slapta režisavusius neramumus per gegužės 6-osios mitingą Bolotnaja aikštėje Maskvoje, tiksliau, apie Amerikos ir Gruzijos suokalbį prieš Rusijos valdžią. Šis filmas prasideda Vilniaus vaizdais. Titovas, sužinojęs, kad iš jo interviu paėmė Buzaladzė, pats nusprendė iš jo paimti interviu, kuriame nuskambėjo nenorminė leksika („Koks tai jausmas čiulpti b..?“), ir paskelbė šį vaizdo įrašą Youtube. Buzaladzės prisipažinimas „Aš ginu valdžią, dirbu valdžiai, dirbu valstybinėje televizijoje“ galėjo atrodyti labiau žeminantys žurnalisto profesiją, nei necenzūriniai Titovo keiksmai. Svarbiausios Kremliaus žiniasklaidos priemonės pasibaisėjo tik nenormine mūsų pašnekovo leksika. Per vakarinę „Rosija 24“ televizijos kanalo laidą buvo parodytas atskiras siužetas apie Jevgenijų Titovą. Rusijos žurnalistai gyrė Buzaladzę už ramybę, o Jevgenijų pavadino žurnalistu apsišaukėliu, gavusiu penkias minutes pasireikšti. Kolegos abipus Lietuvos sienos pasidalino į tris stovyklas: ketegoriškai smerkiančiuosius, palaikančiuosius ir užjaučiančiuosius. Vyriausiasis „Novoya Gazeta“ redaktorius Dmitrijus Muratovas komentare „Rosija 24“ kanalui savo buvusio žurnalisto elgesį pavadino netinkamu. Vėliau Titovas ištrynė šį įrašą iš savo Youtube kanalo, kuris ankščiau vadinosi „Noga“.
Antrasis prokremliškas televizijos siužetas apie Titovą buvo parodytas po to, kai jis, Vilniuje sukurto europietiškojo rusų judėjimo vardu, paskelbė: „Mes, rusakalbiai Lietuvos gyventojai, prisidedame prie socialinės akcijos, nukreiptos prieš Rusijos užsienio reikalų ministerijos Facebook puslapį, kuriame tūkstančiai vartotojų palieka komentarus su grotažyme „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“. Pareiškime kalbama apie Andriaus Tapino inicijuotą pilietinę akciją, kai 20 tūkstančių Lietuvos piliečių sumažino Rusijos užsienio reikalų ministerijos Facebook puslapio reitingą. Tai buvo reakcija į informacijos ir spaudos departamento vadovės Marijos Zacharovos pasisakymą apie NATO filmą, kuriame pasakojama apie partizanų judėjimą Baltijos šalyse. Aukšto rango diplomatė visus šio rezistencinio judėjimo dalyvius pavadino „nepribaigtais“ fašistais. Prokremliškoji žiniasklaida apie Titovą ir kitus jo kolegas sukūrė naują reportažą, kuriame juos išvadino marginalais ir išdavikais.
Trečioji, ir bene svarbiausia, istorija apie Titovą nutiko tada, kai Lietuvos migracijos departamentas atsisakė jam suteikti politinį prieglobstį. Savo sprendimą ši žinyba motyvavo tuo, kad Jevgenijus emigravo praėjus pusmečiui po grasinimų. Taip pat paminėjo, kad Krasnodaro krašte didžiausias pavojus kyla ne žurnalistams, o ekologijos aktyvistams. Ginti Titovo stojo Lietuvos pilietinė visuomenė ir žiniasklaida. Migracijos departamentas, išaiškėjus naujoms aplinkybėms, nusprendė iš naujo apsvarstyti mūsų pašnekovo prašymą. Šio straipsnio publikacijos dieną klausimas vis dar yra atviras.
Ach tu niekše!
Jevgenijus nepalaiko ryšių su vietos rusų bendruomene. „Mano tikslas – įtraukti juos į mūsų judėjimą. Jie turėtų pereiti pas mus“
Lietuvoje Titovas ir toliau tęsia žurnalistinį darbą, bendradarbiauja su rusiškąja naujienų portalo Delfi versija ir kitais leidiniais. Dirba Andriaus Tapino laidos „Laikykitės ten“ rusiškosios versijos komandoje. Kartu su Valerijumi Šereliu, buvusiu Lietuvos kariuomenės būrio vadu Afganistane ir nuolatiniu festivalio „Mėnuo Juodaragis“ dalyviu, grupės „Delčia“ nariu, dainuoja gitarų duete „Arbaletas“. Jevgenijus mokosi lietuvių kalbos ir iš rankų nepaleidžia lietuvių–rusų kalbų pagrindinių frazių žodyno. Stengiasi perprasti vietos gyvenimo ypatumus. „Čia visai kitas kultūros lygis: tiek keliuose, tiek aptarnavimo sferoje, tiek bendravime. Vilnius išties europietiška sostinė“, – mano pašnekovas.
Jevgenijus nepalaiko ryšių su vietos rusų bendruomene. „Mano tikslas – įtraukti juos į mūsų judėjimą. Jie turėtų pereiti pas mus“, – mano Titovas.
Dirbti žurnalistinį darbą Lietuvoje, anot Jevgenijaus, gana palanku: „Lietuvoje filmuoti kur kas paprasčiau, čia niekas nedaužo kamerų. Filmuoti Rusijoje – didžiulis stresas: laužoma aparatūra, plėšomos striukės, skambinama policijai. Filmavimas Rusijoje laikomas beveik nusikaltimu. Žmonių reakcija paranojiška. Filmuoji žmogų, o jam atrodo, kad nori jį įžeisti. Filmuodamas gali dažnai išgirsti: „Ach tu niekše!“ Lietuvoje tokių dalykų nėra. Gali paskambinti bet kuriam valdininkui, bet kuriam seimo nariui, su miesto meru gali pasidaryti asmenukę. Valdžios atstovai kur kas lengviau prieinami – nepalyginsi su Rusija.“
