Anastasija Sosunova – menininkė, kilusi iš Ignalinos. Grafikos bakalauro ir skulptūros magistro laipsnius ji įgijo Vilniaus dailės akademijoje ir dalyvavo edukacinėje programoje meno ir rezidencijų centre „Rupert“. Atliko praktiką menininkės Laure Prouvost studijoje Antverpene bei Rygos šiuolaikinio meno centre „kim?“. Anastasija – grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Prahoje, Rygoje, Ričmonde) dalyvė, o taip pat personalinių parodų autorė; viena iš jų, „Demichovo šuo“ vyko gimtojoje Ignalinoje, kita – „Antra Oda” – kolaboracija su menininku Andrea Zucchini Vilniuje. Šiuo metu Anastasija ruošiasi grupinei parodai „Orumas”, kuri atsidarys Šiuolaikinio Meno Centre lapkričio pabaigoje.
Su menininke Anastasija Sosunova kalbėjomės ne apie jos kuriamą meną ir jo komunikavimo būdus, o greičiau apie tai, ką ji tyrinėja – savyje ir aplinkoje, nuoširdžiai ir ramiai svarstydama kolektyvinius ir individualius naratyvus apie „svetimus“ skirtinguose socialiniuose kontekstuose. Užpildama dirbtine derva kalbančius daiktus iš mūsų aplinkos ir buities, kaip žinutes kosminėms civilizacijoms, Anastasija tarytum gintaro luitą atidžiai tyrinėja įvairius inkliuzus visuomenės sąmonėje ir kultūriniame landšafte.
Pirmą kartą jos studijoje Vilniuje bendravome lietuviškai: „Jei noriu pradėti kalbėtis su žmogumi rusiškai, man reikia šiek tiek aklimatizuotis“, – paaiškina ji, ir aš sutinku. Antrą kartą, jau bare, ji lengvai perėjo prie rusų kalbos ir tarp mūsų užsimezgė gyvas pokalbis apie „svetimus“ ir savus rusus, apie mūsų mėgstamiausius augintinius, o taip pat apie Demichovo šunį. Šis dvigalvis sovietų mokslininko V. Demichovo šuo iš 1954 metų medicininio eksperimento pasitarnavo jos video kontempliacijoms apie konfliktą ir dialogą tarp dviejų ir daugiau identitetų žmoguje ir visuomenėje.
Tokį sudėtingą dabar turim pokalbį – mūsų rusai, jų rusai. Matyt, kad tos kategorijos egzistuoja, bet nežinau, ar jos mums padeda, ar trukdo. Mano neseniai sukurtame kūrinyje buvo tokia frazė, jog nacionalinė tapatybė visada ateina iš šalies. Net jei tau atrodo, kad tai visiškai tavo sprendimas, tai anaiptol ne tavo sprendimas. Turiu omenyje, kad ją ilgus amžius formavo, šimtus metų audė kaip tą rūbą, kuriuo tave apvilko, bet tu gali laisvai nusirengti ir pasakyti: „Tai ne mano tapatybė, man jos nereikia“. Mums dažnai, ypač vaikystėje, mokykloje ir šeimoje įperšamos tos tapatybės. Kalbant apie skirtingus pasirinkimus, visi etiniai ir moraliniai pasirinkimai priklauso nuo mūsų.
Du metus lankiau rusišką mokyklą – 10-11 klasėje. Gimiau Ignalinoje ir iki 9 klasės mokiausi lietuviškoje mokykloje. Bet po to pamaniau, jog mano rusų kalba tokia tragiška ir panorėjau išsikraustyti į Visaginą, kad ten galėčiau mokytis rusiškoje mokykloje ir kažkaip išlavinti tą kalbą. Ignalinoje anksčiau buvo rusiška mokykla, bet vėliau ją uždarė, tiesiog nesurinko mokinių. Brolis ir sesuo ėjo į rusišką mokyklą maždaug iki 5 klasės, bet perėjo į lietuvišką ir niekada, kiek žinau, tuom nesiskundė. O aš jau nebeturėjau iš ko rinktis, tiesiog buvo viena vienintelė mokykla. Ir rusų kalbos mokykloje nesirinkau (rusų kalbos lietuviškose mokyklose mokomasi pasirinktinai kaip antros užsienio kalbos – red.) Buvo toks tėvų argumentas, ir aš jį suprantu: rusų kalbą tu šiaip jau moki, tad pasiimk dar vieną, pavyzdžiui, vokiečių. Bet taip nutiko, kad rusų kalbą aš visai apleidau.
O jūsų šeimoje buvo kalbama rusiškai?
Man atrodo, tai visų rusakalbių Baltijos šalyse problema: šeimose kalbama iškart dvejomis kalbomis, netgi vienas sakinys iškart dvejomis kalbomis, bendraujama labai padrikai. Mes su broliu ir sese irgi kartais taip bendraujame. Namie mes beveik visada kalbėjomės rusiškai, tačiau be perfekcionizmo. Vienas sakinys lietuviškai, kitas – rusiškai. Būdavo taip, tėvai sakydavo: „Vaikai, kalbamės rusiškai“. Bet visiems kažkaip sunkiai sekdavosi. Visi grįždavome iš lietuviškos mokyklos ir namie inertiškai norėjosi toliau bendrauti lietuvių kalba. Komunikacija taip ir vyksta – kaip greičiau ir paprasčiau, tokį būdą ir pasirenki. Niekas nenori kalbėti sudėtingesniu būdu. O rašyti rusiškai aš praktiškai visai nemokėjau…
O iš kur atėjo tas noras pakeisti lietuvišką mokyklą į rusišką, ir netgi gyvenamąją vietą?
Mokykloje man buvo sunku socializuotis. Tiesiog neužsimezgė bendravimas su kitais, dėl kažkokių kultūrinių dalykų, nuolat vykdavo vienokie ar kitokie susidūrimai. Ir aš pradėjau dažniau leisti laiką viena. Tai buvo paauglystė, kai žmonės pradeda atrasti savo interesus, savo mėgstamą muziką, knygas ir taip toliau. Taip jau nutiko, kad rusiškos knygos ir rusiška muzika man tuomet atrodė artimesnė. Dėl visų hobių, skaitymo ir kitų dalykų kilo noras išbandyti rusišką mokyklą. Man atrodė, kad galbūt ten bus kažkas kitaip, gal pavyks lengviau socializuotis ir rasti bendraminčių.
Išsikraustėte viena?
Iš pradžių važinėdavau į Visaginą su tėvais, nes jie ten dirbo ir grįždavo į Ignaliną vakarais, o po to tiesiog gyvenau bendrabutyje ir vaikščiojau į mokyklą. Visagine buvo smagu. Patiko, nes gavau progą pagyventi savarankiškai, vien tas savarankiškumo jausmas suteikė man daugiau atsakomybės. Supratau, kad iš tikrųjų pati atsakau už savo veiksmus. Atsirado ir daugiau motyvacijos mokytis ir kažką pasiekti gyvenime. Suvokiau, kad kiek padarysiu, tiek ir bus. Tas jausmas manęs kažkodėl negąsdino, bet būtent teikė malonumą. Jeigu Ignalinoje jaučiau, kad nelabai pritampu, yra kažkokia trintis, tai ir rusiškoje mokykloje Visagine susiklostė panašiai – tiesiog klasika: lietuviškoje mokykloje tu rusė, o ateini į rusišką mokyklą ir tampi lietuve, nes kalbi su akcentu. Jiems reikėjo prie manęs priprasti. Mano akcentas jiems atrodė keistas. Nusprendžiau, kad man reikia labai stipriai padirbėti ties savo rusų kalba, kad ir liktų tas akcentas, bet kad galėčiau visiškai laisvai rašyti ir skaityti, kad visiškai laisvai lietųsi kalba. Pasiekiau tą rezultatą, ir būtent dėl to nusprendžiau stoti Rusijoje, Peterburge, į Štihlico akademiją (A. L. Štihlico vizualios ir taikomosios dailės akademija – red.), vadinamąją „Muchą“.
Įstojote?
Ne, neįstojau. Nesurinkau reikiamų balų. Bet taip tik geriau. Ten mane ištiko kultūrinis šokas: man visi sakė, kad Peterburgas tai tikra Europa, kad viskas gerai, o aš susidūriau su tokiu grubumu, ir manyje kažkas persijungė. Dėl savo sudėtingo, griežto santykio su individais, jų kažkokių ypatumų, žmogiškų poreikių ignoravimo, institucija pasirodė esanti absoliutus drakonas. Kad su tavimi kalbėtųsi nepriklausomai nuo tavo rango – tai visiškai neatitiko realybės. Man tai buvo nepriimtina. Labai užsinorėjau namo.
Bet ne tai buvo svarbiausia. Aš staiga skausmingai pajutau, kad tai visiškai ne mano šalis. Man tai tokia egzotiška ir nesuprantama valstybė. Nežinau šitos šalies, visiškai jos nepažįstu.
O rusiška aplinka Visagine ir Peterburge, stipriai skyrėsi?
Aš kažkaip labai ir nelyginau. Žinoma, pedagogikos atžvilgiu buvo kažkokių panašumų, kuriuos aš pastebėjau ir Peterburge, susidūrusi su tenykštės akademijos dėstytojų bendravimu. Iš tiesų į žmogų ten buvo žiūrima kaip į varžtelį. Manau, suvokimas priklauso ir nuo amžiaus. Nes su vienu ar kitu reiškiniu susiduri skirtingo amžiaus. Visagine gyvenau būdama paauglė. Ir tas paauglystės amžius viską aplinkui paverčia kūrybine erdve, tavo saviraiška. Visaginas man atrodo tokia fantastiška vieta, kur galima sutikti netikėtų žmonių, puikiai išsilavinusių, labai įdomių, kurie gali padėti tau tapti geresniu, protingesniu žmogumi ir menininku. O į Peterburgą jau žiūrėjau pragmatiškiau, ne kaip į laikiną didelės žemės kultūros sostinę: ten norėjau mokytis ir gyventi, ten norėjau išsikraustyti visam laikui. Tuo metu atrodė, kad man to reikia.
Literatūra tapo suartinančiu faktoriumi. Skaičiau viską iš eilės. Mano mėgstamiausi autoriai buvo Zamiatinas, Nabokovas, Leonidas Andrejevas, Charmsas, Achmatova, gal kažką ir pamiršau, dabar aš ne taip jų apsėsta, bet tuo metu man tai buvo svarbu. Buvo dar ir visa interneto kultūra: rusiški forumai ir kita. Tiesiog tada nepastebėjau, kad yra kažkokia tragiška praraja tarp kultūros produktų, kuriuos aš vartoju, ir man visiškai nepažįstamų dalykų, tarkim, buitinio bendravimo. Arba man labai svarbių, socialinės ir institucinės sričių, su kuo susiduriama kasdien. Švietimas, medicina, policija, kaip jie veikia, koks jų požiūris į žmogų. Tai labai stipriai lemia įspūdį, kurį susidarai apie savo gyvenamąją erdvę. Gali būti, kad Visagine man labiau patiko, nes ten buvo saugesnė institucinė terpė. Peterburge tas keistas biurokratinis aparatas mane baisiai išgąsdino. Man atrodė, kad taip neturėtų būti, su manim taip niekas nėra bendravęs.
Kai kurie mano draugai ir klasiokai išvažiavo į Peterburgą ir iki šiol ten gyvena. Jie kažkaip priėmė tą universiteto terpę, dokumentų pildymą, visas tas gyvenimo aplinkybes kaip kažką, ką reikia iškęsti, paaukoti, kad po to gyventum tarp žmonių, kurie kalba tavo kalba, supranta tavo „dvasią“ (jie turi tokią metafizinę sąvoką), ir tu jauti kolektyvinę laimę dėl to, kad esi kartu su ta bendruomene, kad tai tavo bendruomenė. O man šie dalykai neturėjo didelės reikšmės, nes skirtingai nei jie, aš gerai mokėjau ir lietuvių ir anglų kalbas, todėl man nebuvo sudėtinga pasiieškoti bendruomenės kažkur kitur, ir netgi nebūtinai Lietuvoje. Kai kuriems mano klasiokams buvo svarbus būtent kalbos aspektas.
O kas dabar, jūsų nuomone, svarbaus vyksta Rusijos kultūroje, literatūroje?
Dabar aš nežinau, kas svarbaus Rusijoje vyksta, nors stengiuosi stebėti. Nes po to savo nuotykio labai stipriai nutolau, nustūmiau visa tai nuo savęs. Matyt, dėl kontrasto tarp kultūros, kuri man patiko, ir realybės, su kuria susidūriau. Man pasirodė, kad aš stipriai apsigavau. Mano mėgstami kūriniai toje realybėje kiek devalvavosi. Bet dabar man labai patinka toks mąstytojas iš Rusijos Boris Groys, kuris tapo kone šiuolaikinės meno teorijos pop-figūra. Taip pat Anton Vidokle – žurnalo „e-flux“, labai žymios šiuolaikinio meno pasaulyje platformos įkūrėjas. Jie daro didelį ir svarbų darbą. Beje, adekvačiai reflektuoja savo gyvenamąją erdvę, o taip pat labai kritiški neoliberalių idealų atžvilgiu.
Jūs lietuvė ar rusė?
Nei tas, nei anas, tikrai. Aš kažkaip labai ilgai, na, ne ilgai, man tik dvidešimt penkeri, tarkim, paskutinius šešis metus bandau tai suprasti, nes tai iš tiesų yra problema.
Problema?
Problema tol, kol tu susiduri su aplinka, kurioje toji tapatybė, kažkokia vidinė priklausomybė yra reikalinga. Ten, kur tavęs to nuolat klausia, kur vyksta identiteto formavimas, pavyzdžiui, mokyklose diegiant nacionalines vertybes: tauta, tautiškumo sąvoka, ar tu priklausai tautai, ar ne, patriotiškumas. Aš manyčiau, kad daugumai vaikų, kurie, tarkim, nėra etniniai lietuviai, kažkaip tenka su tuo susidurti. Bet jeigu susiformuotų tokia socialinė atmosfera, kur žmonėms nesvarbu, kas tu, iš kur tu, kas tavo tėvai ir kokia kalba tu kalbi, šie klausimai būtų antraeiliai. Kadangi jie ir toliau užduodami, geriau vis tik turėti į juos atsakymą.
Man vienareikšmiškai nepatinka žodis „tauta“. Tauta – tai ne piliečiai, tai ne visuomenė, o kažkokia mistinė atranka, kažkokia dvasinė priklausomybė kažkam. Visiškai svetima man formulė. Nematau problemos, kad žmonės tiesiog yra kažkokios valstybės piliečiai, nes daugumoje šalių, į kurias Lietuva orientuojasi, būtent taip ir yra – tu turi pilietybę, ir daugiau jokių klausimų tau neužduodama, o pas mus mėgstama skirstyti pagal tautybes.
O kodėl Lietuvoje šie klausimai tokie svarbūs?
Man atrodo, visa tai kyla dėl nesaugumo jausmo. Žmonės nesijaučia saugūs būdami tuo, kuo jie yra, jiems reikalingas kažkoks, identiteto, etninių dalykų, tradicijų pastiprinimas. Ypač kai tokia tragiška labai jaunos valstybės istorija, tai bandymas kažkaip formuoti save.
O kas yra nacionalinė tapatybė, ar tai kalba?
Be abejo, nacionalinė tapatybė dažnai susijusi su kalba. Būtent todėl man dvigalvis Demichovo šuo ir reiškia tokią stiprią dvikalbio arba poligloto, lankstaus savęs suvokimo koncepciją. Žmogus, kuris lygiagrečiai mokėsi kalbėti dvejomis ar daugiau kalbų, ir perėmęs dvejas pasaulio artikuliacijos sistemas, mano manymu, griauna tą pervertintą gimtosios kalbos, kažkokios vidinės tautybės, mistinės prigimties ar priklausomybės jėgą.
Kaip aš dabar suprantu tapatybę? Pati lietuvių kalba mažų mažiausiai sufleruoja taip: „toks pats kaip kiti“, „aš tapatinu save su jais“. Tai va, aš nesitapatinu su niekuo. Galbūt aš mąstau pernelyg radikaliai, bet tokios sąvokos kaip idealai, patriotiškumas, tautiškumas pačiam individui, kuriam jos buvo nuleistos iš viršaus, niekaip nepadeda. Man nėra akivaizdu, ką kasdieniškai ženklaus šie dalykai individui suteikia.
Praleidau kelis mėnesius Belgijoje, Antverpene. Iki tol visąlaik maniau, kad nesvarbu, kur gyventi. Kas gali taip jau kardinaliai skirtis kitoje vietoje, tarkim, kitame Europos taške? Man atrodė, kad būtinai gyvensiu Lietuvoje, nes čia pripratau, man čia patinka, čia mano šeima, jei nėra skirtumo, tai kam kažkur važiuoti? Kita vertus, kaip kontrargumentas – jei nėra skirtumo, tai galima ir kažkur kitur.
Ir štai aš kelis mėnesius dirbau Belgijoje ir pirmąkart pajautau, kad man labai patogu. Ir ne dėl kažkokių kapitalistinių dalykų, ne dėl šaligatvių ir bordiūrų, tramvajų ar dar kažko. O būtent dėl to, kad čia yra kažkoks visuotinis tarpusavio supratimas. Antverpene gyvena labai daug tautinių mažumų. Man rodos, kažkuriuo metu ten jų buvo daugiau, nei Niujorke. Toks margas miestas. Ir suvokiau, kad man nereikia galvoti apie tuos dalykus, kaip ir kam tu priklausai, iš kur tu atvykai, nes visi iš kažkur atvyko, niekam iš tikrųjų nesvarbu. Kokia tavo vardo kilmė, kaip seniai tu čia gyveni. Visi šie klausimai – jie ten neegzistavo. Tai buvo tokia gera būsena, atrodė, nieko nevyksta... Ničnieko. Tiesiog kažkoks bendras būvis: mes visi čia susirinkom ir gyvenam. Net ėjimas į parduotuvę tampa kažkokiu visiškai kitu gyvenimišku potyriu. Kasdieniame bendravime yra rūpesčio ir atidumo aspektai, kuriuos iškart įsisavini ir lengvai tampi to katilo turinio dalimi. Suprantu, kad jaunai valstybei tam reikia laiko.
Kito tapatybės ieškojimas – beveik diskriminacija, kaip dėl amžiaus ar lyties?
Nežinau, tikriausiai ne, priklauso nuo žmogaus ir jo gyvenimo kelio. Negalima būti ir vadinamuoju „color blind“, užmerkti akis prieš tai, kad žmogus priklauso kažkokioms pažeidžiamoms grupėms ir sakyti: „Ne, visi mes lygūs, viskas gerai“. Reikia suprasti, kad kažkas gal nugyveno labai specifinį gyvenimą, turėjo specifinę terpę, specifinius išgyvenimus, galbūt diskriminuojančią aplinką. Reikėtų suprasti, kad žmogus patyrė visai kitus dalykus nei tu, ir į tą tašką, kur jūs atsidūrėte kartu, jūs atkeliavote skirtingais keliais. Taip išeina, kad aš esu už savo pačios tapatybės atsisakymą, kita vertus, viskas ne taip paprasta.
Man labai patinka Elizabet Grosz teorija. Yra, tarkim, konkreti bendruomenė, kuri yra pažeidžiama kitų atžvilgiu, kas būdinga ir valsybei, ir visuomenei. Tai aktualu bet kokio amžiaus ir lyties žmonių grupei, ir plačiąja prasme visuomenei, kuri ilgą laiką buvo represuojama. Ir tam, kad įtvirtintų ir legitimiuotų savo egzistavimą, savo norą reikštis, būti lygiaverte kitiems, tokia bendruomenė dažnai atsigręžia į savo tapatybės kūrimo procesą, kovoja už tą tapatybę. Ir man atrodo, kad Lietuva ligi šiol yra tos kovos būsenos, galbūt inertiškai. Pasak Grosz, ji turi kada nors praeiti šį etapą, kai pažeidžiama, represuota bendruomenė galiausiai legitimuoja save per kovą, ir tada atsisako identiteto kaip kovos instrumento. Norisi tikėti, kad kada nors taip ir bus, kad valstybė pamažu supras, jog mums tai jau ne taip svarbu, mes jau save legitimavome, nutolome nuo represuojančių šalių įtakos, mes galime turėti kitus prioritetus.
Štai ką dar norėjau pasakyti… Rusų mažuma, ji turi tokį, galbūt ne statusą, o tokią situaciją… Jei jau mes imamės operuoti tautiniais, bemaž genetiniais ryšiais, kurie iki šiol išlieka, kad ir ganėtinai silpnu argumentu. Taigi tie žmonės atvyko iš valstybės-represorės, dėl imperialistinių priežasčių, per tokia kolonialistinę emigraciją. Jų vaikų situacija yra visiškai kita. Ir aš taip pat jaučiu, kad esu visai kitas žmogus. Jie atvyko čia turėdami galios poziciją. O dabar jie tapo mažuma, neturinčia jokios galios. Ir aš taip pat jaučiu, kad atskiri Vilniaus rajonai ir lietuviški miesteliai, kur daugiau rusakalbių, tiesiog nurašomi.
Aš visgi iš rusakalbės terpės. Ir galbūt todėl, kad moku rusų kalbą, man rusakalbės aplinkos labiau prieinamos. Todėl man lengviau užmegzti ryšį su gyvenančiu Lietuvoje žmogumi, kuris kalba rusiškai, nei, rusiškai nekalbančiam lietuviui. Man lengviau susipažinti su jo gyvenimo būdu. Turiu tokią nuojautą, kad aš šiek tiek suprantu situacijas, su kuriomis jie susiduria. Taip, tai empatija. Man atrodo, kad yra kažkokia viena problema, kuri juos visus apjungia, kuri taip pat susijusi su dalykais, dėl kurių jie čia nesijaučia savais. Sakyčiau, kad jų situacija labai išsluoksniuota, sudėtinga.
Sudėtinga jiems patiems ar valstybei?
Man atrodo, kad tai toks dvigubas, trigubas mazgas, kurį reikia labai atsargiai ardyti. Nes iš tiesų, yra nemažai jau senyvo amžiaus žmonių, kurie yra lojalūs kažkokiems man nepriimtiniems dalykams, agresyviai Rusijos politikai, bet yra ir kitų žmonių, daug visiškai skirtingų žmonių, ir mus visus vienija jautrumas teritorijai ir visuomenei, bendra psichologinė erdvė, ir pastovus to, ką mes vadiname namais, permąstymas. Man atrodo, tai galėtų būti dialogo pradžia.