„Mano visos svajonės išsipildė“

Karolina gimė 2000 metų sausio 1-ąją. Ji juokauja, kad visada lengva paskaičiuoti, kiek jai metų. Nuo pirmos iki 12 klasės mergina mokėsi lenkiškoje gimnazijoje Paberžėje, 30 km nuo Vilniaus, netoli geografinio Europos centro. Ji – bėgikė sprinterė, vlogerė (video blogerė Youtube – red.), LGBTQ+ aktyvistė. Ir lenkė. „Visiems sakau, kad esu lenkė. Giliau pagalvojus kyla abejonių, bet jei naktį kas pažadintų ir paklaustų, taip ir atsakyčiau. Tautybę suteikia tie žmonės, su kuriais užaugai. Lietuvis, gyvenantis lenkiškoje šeimoje, taps lenku. Turiu draugę iš vaikų namų, ji užaugo žydų šeimoje ir visiems sako, kad ji žydė, nors pati net nežino savo tikrosios kilmės“.

Manęs diskriminacija

Aš domiuosi politika ir tolerancija. Dažnai vykstu į užsienį. Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, niekas nekreipia dėmesio į odos spalvą. O pas mus sunkiai priimami kitų rasių žmonės. Net lenkai kartais užsipuolami. Man asmeniškai teko susidurti su diskriminacija dėl savo lenkiškos kilmės: „Tu lenkė – ne žmogus“. Vilniuje rečiau, o, pavyzdžiui, Panevėžyje ir Kaune pasitaikydavo dažniau. Jie mūsų nesupranta, kai mes tarpusavyje kalbamės lenkiškai, ir tai, matyt, juos žeidžia. Jie mano, kad lenkams čia ne vieta: „Lietuva lietuviams“. Tai ne vien skinhedų, nacių požiūris, taip mano ir paprasti žmonės. Ir internete pasitaiko labai daug diskriminacijos. Susiduri su panašiais komentarais: „Buka lenkė“. Gyvai išgirsi rečiau, turbūt nedrąsu atvirai užsipulti žmogų. Dabar šie dalykai pasitaiko rečiau, skirtingai nei prieš 3-4 metus. Laikui bėgant žmonės tampa protingesni.

Lietuvoje LGBT bendruomenė dar mažiau toleruojama nei lenkų tautinė mažuma. Žmonės konservatyvūs, įpratę mąstyti sovietinėmis klišėmis, nepriima nūdienos realijų, o nauja karta dar neužaugo. Mokykloje tikybos mokytoja – vienuolė. Aš bandžiau jai paaiškinti, kad žmonės patys nesirenka savo seksualinės orientacijos, o ji vis tiek kartoja tas pačias religines mantras ir jai nieko neįrodysi. Kiti klasės draugai neturi savo nuomonės, nes apie šiuos dalykus nieko nežino. Didžiausia problema ne antipatija ar neapykanta, o nežinojimas.

Nuo 15-16 metų esu LGBTQ+ aktyvistė. Stengiuosi viską išaiškinti ir papasakoti. Tai nėra lengva. Žmonės bijo net sau prisipažinti, ką bekalbėti apie viešą prisipažinimą. Vilniuje situacija nėra tokia jau bloga.

Tėvai būna labai homofobiški, bet kai vaikai papasakoja jiems apie save, jie keičia požiūrį. Iki tol jie iš nežinojimo netoleruodavo tokių žmonių. O būna, kad vaikai atsiveria tėvams, ir jie apskritai nustoja bendrauti: „Tu man ne dukra, tu man ne sūnus“. Pasitaiko, kad vaikams prisipažinus, blogi santykiai su tėvais atšyla ir užsimezga artimesnis ryšys.

Mano giminės

Visos mano senelės ir prosenelės gimė Lietuvoje. Ir giminaičių Lenkijoje nelabai pažinojome. Bet ir lietuviškų šaknų aš neturiu. Giminėje yra kažkiek rusiško, lenkiško, baltarusiško kraujo, gal net žydiško atsirastų, bet visai nėra lietuviško. Sunku save įvardinti ir lenke, nes mano pavardė ukrainietiška, bet senelės pavardė – lenkiška.

Mano kalbos

Namie mes kalbamės lenkiškai. Aš lankiau lenkų mokyklą, nes ji buvo šalia namų. Esu vienintelė iš seserų (turiu jų dvi), lankiusi lenkišką mokyklą. Vyresnės, 30-ties ir 28-erių, lankė lietuviškas. Aš nesigailiu. Jei nesimokyčiau lenkiškoje mokykloje, nemokėčiau lenkų ir rusų kalbų. Tai atveria daug galimybių. Galiu rinktis studijas ir Lenkijoje ir Lietuvoje. Lenkijoje galiu ir stipendiją gauti, bet ten mokslų tęsti nenorėčiau. Norėčiau studijuoti Ukrainoje, bet dabar joje nerami situacija. Nusprendžiau mokytis labiau išsivysčiusioje užsienio šalyje, Anglijoje.

Su senele kalbamės lenkiškai. Ji gyvena netoli Baltarusijos sienos ir kalba su baltarusišku akcentu. Net ir teta, kuri dėsto lenkų kalbą mokykloje ir moka ja gražiai kalbėti, namie vis tiek „įjungia” baltarusišką akcentą.

Lietuvių kalbą moku geriau nei lenkų. Rašiniuose savo emocijas lietuviškai reikšti man sekasi geriau nei lenkiškai. Daugiausia skaitau rusiškai ir lietuviškai. Visi mano draugai kalba lietuviškai. Video blogus darau lietuviškai. Taip pat lietuviškai rašau sau arba socialiniuose tinkluose. Kai tik pradėjau kurti vlogus, kalbėdavau su akcentu, dabar jo nebeturiu. Tuo metu ir draugų lietuvių neturėjau. Mano draugai iš lietuviškų mokyklų daro daugiau rašybos klaidų nei aš.

Lietuvių kalbą išmokau mokykloje ir bendraudama su rusakalbiais draugais. Rusų kalbą – žiūrėdama televiziją, o kartu ir iš tėvų draugų. Vietinėje lenkų kalboje taip pat gausu rusiškų žodžių. Dabar moku keturias kalbas – rusų, lenkų, lietuvių ir anglų.

Mano miestas

Aš gyvenu už vieno kilometro nuo Paberžės esančiame Anavilio kaime. Pačioje Paberžėje yra dvi mokyklos, daug parduotuvių ir bažnyčia. Žmonių nemažai, bet tik 10 procentų – lietuviai, visi kiti – lenkai arba rusai. O iki karo tai buvo žydiškas miestelis. 95% gyventojų sudarė žydai. O dabar neliko nė vieno – žuvo arba išvažiavo. Apie tai vengiama kalbėti. Lenkų kalbos mokytoja minėjo, kad čia gyveno žydai. Yra apleistos žydų kapinės, kurių niekas neprižiūri. Aš labai neigiamai vertinu žydų naikinimo Lietuvoje istoriją. Turiu daug draugų žydų Vilniuje, Šalomo Aleicheimo gimnazijoje, ir Izraelyje.

Mano bėgimas

Geografijos mokytojas ir profesionalus lengvosios atletikos treneris lankosi Vilniaus rajono mokyklose ir siūlo lankyti bėgimą. Jis priima visus norinčius, be atrankos, nes šiais laikais apskritai mažai kas nori sportuoti. Silpnesni po to patys išeina, stiprūs lieka. Prieš 5 metus Paberžė buvo sportiškas miestelis, o dabar gal tik 3-4 žmonės sportuoja, jiems tenka kažkur važiuoti.

Treneris mus visus susirenka iš namų ir už savo pinigus asmeniniu automobiliu veža į treniruotę į Riešę arba Eitmeniškes, skirtingomis kryptimis, netoli Vilniaus ar Nemenčinės. Kai kurie vaikai gyvena mažuose kaimuose, kur net autobusai nevažiuoja. Jeigu treneris to nedarytų, niekas nebėgiotų. Savo vaikų jis neturi, mes jam kaip vaikai. Iš viso apie 30-35 bėgiojančių vaikų visose grupėse.

Tarp mūsų bėgikų yra nemažai vaikų iš nepasiturinčių šeimų. Net mano tėvas jiems pirko batus. Vaikai ateina avėdami ne sportinę avalynę, o kažkokias šlepetes. Vakar lijo, o jie neturėjo neperšlampamų drabužių. Bėgioti reikia visada. Vilniuje yra dengtų stadionų, o mes visada sportuojame lauke. Ir esant -10, ir +30. Stadiono neturime, tiesiog bėgiojame po mišką, per asfaltą, visur, kur randame vietos. Ne visiems suprantama tokia aistra. Vaikai Vilniuje turi ir stadionų, ir maniežų, bet nenori sportuoti. O mes neturim, bet stengiamės. Nors geresnėmis sąlygomis ir rezultatai būtų geresni. Visų pirma, būna labai šalta ir aš susergu. Visų antra, aš sprinterė. Man reikia tikslių, gerų takelių. O mes turime mišką. Net laiko normaliai neužfiksuosi. Kartais sunkoka, bet aš pripratau.

Lietuvoje iš sporto nepragyvensi. Reikia būti treneriu arba dar kažką dirbti. Sportas labai prastai finansuojamas. Kiek sportuoju, neatsimenu, kad bent kartą būtų gerai finansavę. O pinigų reikia kelionėms, maistui, nakvynei, sportinei aprangai. Treneris pats apmoka arba tėvai padeda.

Treniruojuos 6 kartus per savaitę, po 2-3 valandas, daug laiko sugaištu kelionei, pati treniruotė trunka pusantros valandos. Mes dažnai važinėjame į varžybas, sportines šventes Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje. Kartais net neklausiu, kur važiuojam, tiesiog sėdu ir važiuoju. Du metus iš eilės laimėjau Lietuvos čempionatus. Praeitą vasarą dalyvavau Europos čempionate, kuris vyko Gruzijoje, patekau į pusfinalį, užėmiau 13 vietą.

Treneris ragina nemesti bėgimo, sako, jei tęsiu, tai 24-erių pasieksiu geriausius rezultatus, reikia stengtis. Dauguma, baigę mokyklą, meta bėgimą – įstoja, pradeda dirbti. Aš ruošiuosi tęsti. Noriu dalyvauti ir tarptautinėse varžybose, bėgsiu už Lietuvą.

Mano darbai

Nuo 13 metų stengiuosi užsidirbti pati. Tie video blogai taip pat reali galimybė užsidirbti. Iš pradžių jie nenešė pelno, o nuo praeitų metų pradėjau pasirašinėti sutartis su korporacijomis, savo video bloguose reklamuoju jų produkciją. Už vieną reklamą galima užsidirbti ir 200 eurų. Per mėnesį išeina apie 5 reklamas. Bet tai nėra stabilus uždarbis, vieną mėnesį pavyksta, kitą ne. Už savo pinigus nusipirkau ir kompiuterį, ir telefoną. Galiausiai darydama video blogus pati tobulėju.

Ir vasarą dirbau. Netgi naktį rūbinėje privačiame vakarėlyje. Klijavau lipdukus ant automobilių. Taip užsidirbdavau 15-20 eurų per dieną. Krautuvėlėje Vokiečių gatvėje, Vilniuje, pardavinėjau arbatą ir prieskonius. Man toks darbas netiko, pernelyg pasyvus. Nepatinka 12 valandų stovėti prie prekystalio. Patinka filmuoti, montuoti, kalbinti žmones.

Mano tėvas ūkininkas, augina kviečius. Jis nori, kad po mokyklos perimčiau jo verslą. Per metus apdirba 1000 hektarų. Turi traktorių, kombainų, daug darbuotojų. Bet manęs tai nelabai traukia. Jam apmaudu: trys dukterys ir nė viena nenori tęsti jo verslo. Jam sunku, dabar prasti orai, niekada nežinai, kada patirsi nuostolių. Mama dirba seniūnijoje, žemės ūkio specialiste ir padeda tėvui, be jos jis neišsiverstų. Tėvas net nešneka lietuviškai, tik rusiškai ir lenkiškai. Kiek bebandydavo mokytis – nepavykdavo. Kalbą supranta, bet ja nekalba. Man net keista. Mama kalba lietuviškai su akcentu ir rašo su klaidomis.

Man neramu dėl to, kad mano tėvai žiūri rusiškus kanalus. Matau ten tiek daug propagandos, o mano tėvai ja tiki. Kartą mačiau interviu iš mitingo prieš naująjį darbo kodeksą Kurdirkos aikštėje. Žmonės davė interviu lietuviškai, o į rusų kalbą buvo išversta visiškai iškraipant prasmę. Pasakojo tai, ko ten nebuvo. O po to nieko neįrodysi žmogui nekalbančiam lietuviškai. Taip dažnai būna.

Mano video blogai ir fanai

Video blogų temas dažnai derinu su reklama. Jei reklamuoju kažkokį produktą, pasakoju apie sveiką mitybą. O jeigu blogas be reklamos, tuomet jis apie kažką aktualaus, pavyzdžiui, apie mokyklą – kaip jaučiuosi, būdama dvyliktokė. Filmuoju tai, kas įdomu 12-13 metų vaikams, jie mano auditorija. Paaugliai iš įvairių Lietuvos miestelių – Kelmės, Birštono. Vilniuje per dieną su manimi nusifotografuoja vienas žmogus, o Birštone per vieną kartą susidaro 20 žmonių eilė. Jie nežino, kad atvažiuosiu, tiesiog pamato: „O!“. Klausinėja apie gyvenimą. Jei žmogus man įdomus, aš ir toliau su juo bendrauju, nekreipiu dėmesio į amžių.

Vilniuje vyksta specialūs fanmeetai – youtuberių susitikimai su savo sekėjais. 2013 metais aš viena iš pirmųjų surengiau tokį susitikimą ir atėjo apie 150 žmonių. Neseniai įvyko susitikimas su youtuberiais Katedros aikštėje, susirinko apie tūkstantis žmonių. Youtuberiai – didelė šeima. Mes ir bendrus video kartais darom. Bendraudama su jais nejaučiu jokių nacionalizmo požymių. Ir LGBT+ bendruomenėje taip pat to nėra.

Mano svajonės

Europa man jau nebeįdomi, aš beveik visur buvau ir visur tas pats. Gruzijoje jau visai kitaip. Noriu aplankyti Afriką, Australiją. Lietuva dabar beveik niekuo nesiskiria nuo Europos. Bent Vilnių tikrai galime pavadinti Europa, regionus – turbūt dar ne.

Viską, apie ką svajojau, pasiekiau. Norėjau laimėti Lietuvos čempionatą – laimėjau. Norėjau važiuoti į Europos varžybas – nuvažiavau. Norėjau turėti 10 tūkstančių sekėjų Youtube – turiu. Ir materialios svajonės, naujas kompiuteris ir visa kita, išsipildė. Dabar tiesiog noriu pamatyti visą pasaulį. O senatvę norėčiau sutikti namuose. Lietuva man patinka, labai noriu čia gyventi, bet atlyginimai labai maži ir trūksta tolerancijos. O bendrai paėmus, šalis labai gera. Laikui bėgant viskas gali pasikeisti.

* Karolina norėjo studijuoti Anglijoje, ir tai jai taip pat pavyko