Vygintas Orlovas studijuoja Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje. Baigė Dailės akademijos freskos-mozaikos bakalauro bei magistro studijas (2012). Daugybės personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis. Šviesos-garso performansų autorius. „Man asmeniškai svarbiausi įvykiai atrodo šie: 2011 – meno ir muzikos festivalis „Insanitus“ apleistame batų fabrike „Lituanica“ Kaune. Ten aš pirmą kartą pristačiau projektą „reflections/interpreting“, kurį tęsiu po šiai dienai, – Vygintas padeda susigaudyti savo turiningoje meninėje dokumentacijoje. – 2014 metais dalyvavau rezidencijoje Norvegijoje, Kristiansande. Tai buvo įspūdingas meninis tyrimas, itin glaudžiai susįjęs su vietove. Be to, šioje rezidencijoje susipažinau su įdomiais menininkais (apie Keith Rowe ir Kjell Bjorgeengen netgi rašau savo disertacijoje). 2015 Kauno galerijoje „Meno forma“ tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras X“ metu įvyko„Severe Stream“ . Renginio scena dalinausi su Blixa Bargeld, kuris man iki šiol išlieka vienu didžiausių autoritetų. 2017 – paroda „Dar prieš ištariant žodį, prasmė jau buvo pakitusi” – mano pirmoji solo paroda Vilniuje. 2017 įvyko ir pirmoji solo paroda užsienyje „/inter”, o taip pat du performansai galerijoje „Snerk”, Tromso miestelyje Norvegijoje. Ir, galiausiai, vasaros rezidencija Japonijoje „Akiyoshidai International Art Village”. Tai buvo bandymas vietinį kaimo peizažą, 1000 km nuo Tokijaus, Jamaguči prefektūroje, perteikti vietiniais garsais.”
Vygintui Orlovui 28-eri. Svarbiausią gyvenimo, o kurtu ir profesinį pasirinkimą jis padarė dar būdamas mokykloje. 19-os susituokė su mergina, su kuria draugavo nuo mokyklos laikų. Daktaro disertaciją rašo dar mokykloje atrasta tema. Grojo fleita folkloro ansamblyje, bosine gitara – roko grupėje, o dabar eksperimentuoja su garsu ir vaizdu, dėsto Vilniaus dailės akademijoje, daro performansus, kuriuose susilieja muzika, šviesa ir spalva. Jis iki šiol nešioja ilgus plaukus, už kuriuos gimtajame Kaune ne kartą yra „gavęs į galvą“. Jo lietuviškame-rusiškame kraujyje nėra braziliško, bet Brazilija yra jo tapatybės dalis, atvežta ten gimusio ir išaugusio senelio. Vyginto prosenelis į Pietų Ameriką emigravo galbūt gelbėdamasis nuo Spalio revoliucijos, o galbūt laimės ieškoti. Koks paukštis užšifruotas jo pavardėje, jis suprato tik būdamas paauglys: „Mano pavardė man atrodė bereikšmiu, beprasmiu žodžiu. Aš net ilgą laiką nesupratau, kad ji rusiška. Nežinojau, kad tai erelis ir gana žymių rusų grafų pavardė“.
Kada ji įgavo lietuvišką galūnę?
Ta pavardė jau seniai su lietuviška galūne. 5 kartos. Ji tėčio ir jos tikrosios kilmės aš nežinau. Mano prosenelis išvyko į Braziliją būdamas Orlovas, negaliu pasakyti kodėl, tiesiog laimės ieškoti, ar tai buvo susiję su bolševikų perversmu (Spalio perversmas – 1917 metų lapkričio 7 dieną Rusijoje įvykęs V. Lenino vadovaujamų bolševikų perversmas, – red.). Gal jis nesaugiai jautėsi, turėdamas grafų pavardę. Bet iki tol jis gyveno netoli Kauno, berods, Vaišvydavos kaime. Brazilijoje jis sutiko rusų kilmės moterį, kuri taip pat bėgo iš Lietuvos. Jie susituokė. Taip mano senelis ir gimė Brazilijoje. Bet po kurio laiko, matyt, neradęs ten didelės laimės, prosenelis nutarė su šeima grįžti į Lietuvą, nors ir sovietų okupuotą. Senelis Lietuvoje susituokė su našlaite, išaugusia lietuviškoje šeimoje, apie jos kilmę aš nieko nežinau. Mano tėtis gimė ir išaugo Kaune.
Mama gimė Sibire. Ji buvo iš lietuvių tremtinių šeimos. Jos tėvai, mano kiti senelis ir močiutė, abu iš Žemaitijos, susitiko Sibire, ten ir susituokė. Abi šeimos, ir senelio, ir močiutės, buvo ganėtinai pasiturinčios, jie buvo ūkininkai. Tai, kad jie turėjo žemės, matyt, ir tapo pagrindine jų tremties priežastimi. Į tremties pabaigą jie jau neblogai prasigyveno Sibire, bet sužinoję apie galimybę grįžti į Lietuvą, visą savo turtą paliko ten ir tuščiomis, su krepšiais grįžo čia, kur, deja, negalėjo gauti jokio būsto. Juos priglaudė giminaičiai iš Kauno, iš pradžių Palemone. Ir tik po daugelio metų jie gavo butą sovietiniame daugiabutyje.
Jie nesigailėjo grįžę?
Ne, ne. Vis vien gimtoji žemė, net ir kitame Lietuvos kampelyje. Lietuvių kalbą močiutė pilnai išsaugojo. Namie buvo kalbama lietuviškai.
Kokių pasakojimų klausėtės vaikystėje?
Senelis pasakojo apie Braziliją, o močiutė – apie Sibirą. Jų pasakojimai buvo labai skirtingi. Senelis grįžo į Lietuvą 16-os metų. Brazilijoje praėjo jo vaikystė, iš ten jis atsivežė tik geriausius ir gražiausius prisiminimus: apie tai, kaip teko žaisti futbolą, apie lošimą kortomis ir prosenelį.
O pas močiutę viskas atvirkščiai, jai buvo 17, kai jos šeimą ištrėmė. Tremtyje ji praleido daugiau, nei 10 metų. Gražiausi jos atsiminimai buvo apie Žemaitiją. Iš Sibiro – apie meškas, kaip bijodavo, kad nesuvalgytų, ir apie kedro kankorėžių bei šakų rinkimą. Dar pasakojo, kad prosenelė jau sunkiai sirgo, buvo prirakinta prie lovos Sibire, neturėjo maisto, ir reikėdavo ganėtinai toli eiti pėsčiomis žiemą į artimiausią kaimą, pasiskolinti miltų. Jos pasakojimai buvo gluminantys.
O kaip močiutė pastaruoju metu reagavo į tai, kas vyksta Rusijoje?
Ji mažai domėjosi politiniais klausimais, buvo jau gana garbaus amžiaus, kad ją jaudintų pastarojo meto įtampa. Jai buvo 85. Nostalgijos metams, praleistiems Rusijoje, ji nejautė.
Kada jūs suvokėte savo rusišką kilmę?
Mano tapatybę vaikystėje formavo močiutės pasakojimai apie Sibirą, glaudžiai susiję su lietuviškumu, ir svečiai iš Brazilijos, kurie būtent buvo ne ispanų ar portugalų kilmės, o vietiniai, brazilų indėnai, su savo fleitomis ir keistais drabužiais, bendraujantys nesuprantama man kalba, gaminantys sode tradicinį patiekalą iš ryžių ir pupelių. Vaikystėje aš dažniau galvodavau apie Braziliją nei apie Rusiją. Jei žiūrėdavau futbolą, visada norėdavosi sirgti už Brazilijos rinktinę.
Apie savo rusišką pavardę susimąsčiau tik paauglystėje, pradėjęs truputį suprasti kalbą. Ypač kai grojau lietuvių tautiniame ansamblyje, kažkur nuo 15-os metų. Tautybės klausimas tapo aktualesnis ir įdomesnis, o kartu su juo ir kilmės klausimas.
O kiti apie jūsų kilmę klausinėdavo?
Apie pavardės kilmę manęs niekas neklausinėdavo. Vaikų apsuptyje aš savo rusiškumo aspekto nejaučiau. Gal Kaune tas klausimas nebuvo toks aktualus, nes Kaunas, palyginus su Vilniumi, labiau vienalytis, jame mažiau mažumų, nėra tokių ryškių daugialypumų kaip Vilniuje. O Kaune labiau domino pomėgiai, stiliaus klausimai, kas ir sukeldavo konfliktus jaunų žmonių tarpe: kas kokios muzikos klauso, o ne kokios tu kilmės.
Aplinkoje buvo rusų?
Net neatsimenu, tai neatrodė svarbu, neliko atmintyje, net jei jų ir buvo.
Kada pradėjote mokytis rusų kalbos?
Iš tikrųjų tik atsikraustęs į Vilnių, kai įstojau į Dailės akademiją ir pradėjau groti muzikinėse grupėse. Tose grupėse buvo daug rusų ar lenkų kilmės žmonių, kurie tarpusavyje kalbėdavosi rusiškai, ir kartu atėjo noras šiek tiek tos kalbos pramokti. Daugiausia iš praktinių sumetimų.
Nepykote ant jų, kad nesuprantate, apie ką jie šnekasi? Nepastebėjote savyje nacionalisto?
Ne. Man tas tautinės tapatybės pabrėžimas norint sukurti konfliktą, taip dažnai naudojamas politikoje, atrodo labai liūdnas reiškinys: kai tie skirtumai, iš tiesų ne pačio žmogaus atnešti, bet jo tėvų ir senelių, tampa konfliktų priežastimis. Dėl to tapatinimasis su kažkokia konkrečia tauta ar geografine vieta man dažnai atrodo turintis negatyvių bruožų. Geriau iškart nepapulti tų stereotipų įtakon, susidaryti įspūdį apie konkretų žmogų, о ne kažkokią skėtinę sąvoką apie visus žmones.
Ar Lietuvoje yra tautinė diskriminacija?
Nemanau. Tačiau seksualinių mažumų atžvilgiu tikrai yra. Turiu nemažai draugų, priklausančių šiai bendruomenei, jie bando aktyviai kovoti už savo teises, ir jų seksualinė orientacija susilaukia daug pagiežos. Vilniaus senamiestyje jokios pagiežos nepajusi, bet Kaune galima susidurti. Atsimenu, kaip paauglystėje mane kelis kartus yra užsipuolę dėl ilgų plaukų ar plačių kelnių. Skirtinguose rajonuose daug skirtingų priežasčių gali išprovokuoti netolerantišką požiūrį į vieną ar kitą žmogų, tikrai.
Daug metų grojau roko grupėje. Grupė kuriasi ne pagal tautinę kilmę, o pagal tai, kaip žmogus valdo savo instrumentą. Ta terpė labai marga, yra ir rusų, ir lenkų kilmės žmonių.
Po Kauno, Vilniuje, mane ištiko šokas, kai išgirdau rusų kilmės būgnininką, išaugųsį Vilniuje, berods, Justiniškėse, sakant, jog iki 19 metų, jis net nemanė gyvenąs Lietuvoje, nes visur, ir kieme, ir mokykloje, jam pakakdavo rusų kalbos. Ir tik nuo 19 metų jis pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kai jam teko dažniau išeiti iš savo rajono. Jis kalbėdavo su gan stipriu akcentu, įterpdavo daug rusiškų žodžių, neradęs lietuviškų atitikmenų, bet pakankamai sklandžiai. Po to pramoko geriau, kai ėmė daugiau muzikuoti ir susidūrė su lietuviais.
Mane ištiko šokas ir dėl to, kad Vilniuje dar visai neseniai viskas buvo taip skirtinga: tautinė ir oficiali kalba Lietuvoje yra lietuvių, bet jos net nebūtina mokėti, kad ramiai gyventum. Priėmiau tai, kaip įdomų faktą, kaip kuriozą: kaip galėjo susiklostyti tokia situacija? Greičiausiai, atsiras norinčių kritikuoti tą vaikiną, bet vėlgi, jei jam nebuvo aktualu domėtis kažkuo už savo rajono ribų, tai galima ir suprasti jo įvietintą gyvenimo būdą.
Domėjotės rusų kultūra?
Ne, rusų kultūra domėtis man nėra tekę, nes kalbos aš visgi nemoku. Kai kažkas iš draugų papasakodavo, kas jam įdomu ir aktualu, tada žiūrėdavau. Pavyzdžiui, tarp rusų menininkų man patinka Andrejus Tarkovskis, jo filmai. Bet nežinau, ar galima jį tiesiogiai susieti su rusiškumu, nes jis tiesiog vienas nuostabiausių pasaulio režisierių. Žinoma, jo kūryboje svarbi aplinka, kurioje jis kūrė, bet net į ją nesikoncentruojant, tai tiesiog puikūs, labai vertingi meno kūriniai, kuriuos galima žiūrėti nemokant kalbos, nežinant viso kūrybos konteksto. Tie atradimai susiję ne tiek su rusiška menininkų kilme, o su jų aktualumu. Kompozitorius Aleksandras Skriabinas man ypač įdomus savo bandymais apjungti vaizduojamąjį meną ir garsą, apjungti skirtingus pojūčius į bendrą vienį. Jis įdomus kaip kompozitorius, o ne kaip rusų kompozitorius.
Ar jūs esate politizuotas?
Lietuvos politiniu gyvenimu domiuosi mažai, o pasaulinis, bendrai paėmus, ganėtinai įdomus. Galbūt aš nesieju politikos su savo kūryba, sąmoningai nesodrinu jos politiniais atspalviais. Tačiau vis vien konkrečių valstybių politinių ir ekonominių interesų sferos man žinomos, tuo neišvengiamai tenka domėtis. Bet jei skaitau naujienas, tai lietuviškų dienraščių vengiu. Nes jie atrodo persisunkę informacija ne apie politiką, o apie kažkokius asmeninius santykius, konfliktus, nebūtinai susijusius su valstybės valdymu. Man visa tai turi nemalonų prieskonį. Jei atsidarau naujienas, tai skaitau kartais BBC tinklapį, kur viskas pristatoma iš kito požiūrio taško, ir jei būna kas nors apie Lietuvą, tai tikrai kažkas svarbaus, kas nuskambėjo tarptautiniu mastu.
Dar verta paminėti naujienų portalą 9gag. Ten publikuojami juokai su politiniu prieskoniu ir atspalviu. Tai anoniminė socialinė platforma, tuo ji ir įdomi. Lietuva, berods, nebuvo ten patekusi. Lietuviai taip pat kelia juokus, bet ne apie Lietuvą. Ir aš taip pat, bet būtent apie Lietuvą – nė karto. Sykį nufilmavau trumpą GIF Pilies gatvėje, Vilniuje, kaip žmogus pardavinėjo muilo burbulų aparatus, leido tuos burbulus, o vaikai juos tiesiog daužė, ir tai labai priminė vieną kompiuterinį žaidimą, kur irgi reikia daužyti burbulus, kad išgyventum. Tiesiog įkėliau tą vaizdelį su “to NieR: Automata” kompiuterinio žaidimo pavadinimu. Nors ir nufilmuotas Pilies gatvėje, sąmojis parodo, kaip realybė atkartoja vaizdą iš žaidimo.
Toje platformoje, 9gag, būna daug vadinamosios rusiškos propagandos, nemažai juokų pavidalu. Akivaizdu, kad ji ne konkrečių žmonių sukurta, o užsakyta. Propaganda lengvai atpažįstama. Platformoje labai daug vaizdų su Putinu, lydimų įvairių teigiamų komentarų, kaip jis ant kažkokios meškos joja, koks jis nuostabus prezidentas ir panašiai. Galime pastebėti nemažai niuansų, kurie priverčia sunerimti, kaip aktyviai yra dirbama ties tuo, kas vyksta Ukrainoje, Gruzijoje. Kokiems amerikiečiams propaganda gali pasirodyti neatpažįstama ir nesuprantama, o jie sudaro gana didelę tos platformos auditorijos dalį. Jiems tai gali reikšti juokingą paveikslėlį ar juokingą užrašą, kuris dėl šmaikštumo atsiranda pirmuosiuose puslapiuose. Propagandą geriau atpažįsta europiečiai, kuriems dažniau tenka su ja susidurti.
Ką jūs tyrinėjate?
Kai dar stojau į magistrantūrą, reikėjo pristatyti savo būsimo tyrimo aprašą: ką ruošiuosi tyrinėti, kokiais būdais. Aš jau tada aiškiai apsibrėžiau, kad noriu šiek tiek patyrinėti ir istorinį kontekstą, skirtingus bandymus apjungti garsą su vaizdu, menininkų, kurie jau bandė tai daryti, technikas ir strategijas. Tada pasirinkau kelis menininkus – Čiurlionį norėdamas įtraukti lietuvišką kontekstą; Kandinskį, dėl to, kad jis buvo, ko gero, vienas svarbiausių XX amžiaus abstrakcijos teoretikų ir pradininkų. Jo amžininką Skriabiną taip pat šiek tiek paliečiau, kaip ir spalvų vargonų kūrėją Aleksandrą Wallace Rimingtoną, kuris tuo pat metu irgi bandė formuoti spalvų ir garsų ryšį. Jis buvo akvarelistas, jam pavyko sukonstruoti spalvų vargoną, kuriuo buvo galima groti spavomis. Aš netgi juokavau, kad jis vienas pirmųjų vidžėjų (VJ – video didžėjus). Tuo metu, 1912 metais, jis netgi parašė knygą apie tuos pačius dalykus, kaip ir Kandinskis, kuris 1911-tais savo tekstuose nagrinėjo dvasingumą mene, kaip, beje, ir Skriabinas „Prometėjuje“. Čiurlionis tuo metu buvo neseniai miręs, bet jo kūryba buvo dar aktuali. Buvo toks įdomus periodas, kai skirtingi menininkai skirtinguose pasaulio taškuose tyrinėjo tuos pačius dalykus. Aš į tai įtraukiau ir skaitmeninius dalykus; šią temą iki šiol tyrinėju doktorantūros studijose.
Visa tai labai padeda atrasti ryšį tarp kultūrų ir skirtingų kūrėjų minčių. Tyrinėdamas, aš vis labiau linkstu prie minties, kad tos pačios mintys kartojasi labai skirtinguose geografiniuose taškuose ir istoriniuose perioduose, kad yra labai panašūs mąstymo modeliai, kurie atsirado XIX amžiuje, bet naudojami ligi šiol, vis tie patys dalykai tampa aktualūs.
Kokie yra jūsų studentai?
Kiekvienas jų yra asmenybė, kiekvienas individualus. Kažkaip apibendrinti kartos negaliu. Netgi iš tos pačios mokyklos kartais ateina keletas žmonių, visiškai skirtingai žvelgiantys į meną ir į tai, kas jiems svarbu. Mokymo procesas ir terpė labai individualizuoti, orientuoti į asmenybę, gal tai ir yra tas bendras bruožas. Aplinka dabar koncentruojasi į asmenybę, nėra kažkokių grupinių dalykų, nuleistų iš viršaus, net studijų planavimas tapo horizontalesnis. Nėra taip, kad dėstytojas pats sugalvotų dirbtuves – reiškia, taip ir darom. Būtina tartis su studentais.