Ruslanas Baranovas

„Ar Talkovas, ar Dostojevskis, ar pacanai iš mano kiemo, ką reiškia būti rusu?“

Ruslanas Baranovas išaugo Kalviškių kaime, o į mokyklą Juodšiliuose du kilometrus važinėdavo autobusu. Kalviškėse, pasak Ruslano, iki 1971 metų, buvo tik kelios trobos, kol nepastatė paukštyno, kuris veikia iki šiol. Juodšilių miestelyje, nuo Vilniaus nutolusiame 12 km, abipus Vilnius–Lyda geležinkelio gyvena 2 tūkstančiai žmonių. Anksčiau Ruslano tėvai gyveno Vilniuje, Totorių gatvėje, kur jis ir gimė 1991 metais. Mama dirbo traukinio palydove, tėtis – mašinistu, o Ruslanas tapo filosofu. „Filosofija – tai mano gyvenimas“, – prisipažįsta jis dabar.

Šiuo metu Baranovas mokosi iškart dvejose doktorantūrose, Vilniaus ir Turino (Italija) universitetuose ir rašo disertaciją apie tai, kas yra realybė pasak Kanto, Hegelio ir šiuolaikinių filosofų Markus’o Gabriel’io ir Maurizio Ferrario. 2017-2018 mokslo metais dėstė filosofiją karalienės Mortos mokykloje. Mėgsta žaisti krepšinį.

Ruslano tėtis laiko save rusu, mama – lietuvė. Ruslanas baigė lietuvišką mokyklą, namie su tėvais kalbėjo lietuviškai, o mes su juo bendravome rusiškai.

Kodėl ėjau į lietuvišką mokyklą? Namie šiuo klausimu nekilo diskusijų. Mano tėvas kadaise, Gorbačiovo laikais labai nuoširdžiai tikėjo komunizmu. Tada ir susiformavo jo požiūris, kad tautos – nesvarbu, nėra jokio skirtumo, kuo būti, – rusu, lietuviu ar lenku. Ir Jelcino, ir ankstyvojo Putino laikais jis taip manė, kol neprasidėjo toji „Rusų pasaulio“ kampanija (Putino Rusijos ideologija, siekianti sutelkti žmones, kuriuos sieja rusų kalba, kultūra ir t.t., nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ir pilietybės – red.). Ir viso to sugrįžusio nacionalizmo akivaizdoje jis netgi juokėsi iš kitų tėvų, kurie savo vaikus leisdavo į rusų mokyklas. Sakydavo jiems: „Mes gyvename Lietuvoje. Čia valstybinė kalba – lietuvių , ir jeigu jūs leidžiate vaikus į rusišką mokyklą, tai atimate iš jų ateities perspektyvas“. Jis niekada neteikė daug reikšmės gimtosioms kalboms. Bet kai atėjo laikas mokykloje rinktis antrą užsienio kalbą, jis pasakė: „Tau reikia mokytis rusų“. O dabar man truputį gaila, nes rusų kalbą išmokau iš draugų. Geriau būčiau mokęsis vokiečių.

Tėvai jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai?

Tėvas taip. Tiesa, jam tada buvo apie 25 metus. Mano tėvas apskritai įdomus tuo, kad dėl daugelio dalykų jis labai radikalus. Mama pasakojo, kad kai tik atgavome Nepriklausomybę, jis sakė: „Niekada nebūsiu pardavėju – tai žmonių apgaudinėjimas“. O jam tuomet kaip tik ir pasiūlė darbą kioske. Tačiau padirbęs taksistu, jis visgi nuėjo dirbti į kioską. Iš pradžių pardavinėjo įvairią elektroniką Kalvarijų turguje. Ir štai jau 15 metų, kai jis nedirba nuo 8 iki 5. Visą laiką dirbo tik sau. Pats sau šeimininkas. Tapo kapitalistu. Jis niekada ir negalėtų gyventi prie komunizmo. Neištvertų, jeigu jam kas nors pradėtų nurodinėti. Tai dabar jis vis dažniau ėmė kalbėti apie Rusiją, ją akcentuoti. Ukrainiečių apskritai nekenčia. Jis pasiduoda propagandai. Tiesa, kažkada yra sakęs, kad jei rusų kariuomenė užpuls, jis eitų ginti Lietuvos.

Daug rusų mokėsi jūsų mokykloje?

O, taip. Ir ne tik rusų, lenkų taip pat buvo daug. Aš apskritai niekada nesijaučiau tautine mažuma. Miestelio bendruomenėje, lietuvių buvo net mažiau, nei nelietuvių. Grynakraujų lietuvių beveik nebuvo. Bet bendravome iš esmės lietuviškai.

Nebuvo vietos nacionalizmui?

Žmonės, su kuriais bendravau nuo 15 iki 22 metų, daugiausia vaikinai, prijautė rusiškai kalėjimo tipo kultūrai iš filmų „Brigada“ (Gangsterių saga, Rusija, 2002), „Bumeris“ (2003-ųjų metų rusiškas filmas apie keturis nusikaltėlius, pavogusius automobilį BMW 750IL, „bumerį“. Muzikinė filmo tema tapo populiaria melodija mobiliesiems telefonams). Būdami 15-os metų, visi kalbėjo rusiškai, net lenkiškai daug kas kalbėjo. Nebuvo tokių dalykų „tu toks-anoks“. Pasitaikydavo kibirkščių, bet to negalima pavadinti tautiniu nepakantumu, tiesiog bendruomenė buvo agresyvi. Kažkuriuo metu lietuvius buvo pradėję vadinti „labasais“, bet tai truko neilgai. Netrukus vėl tapo madinga kalbėti lietuviškai ir visi gana aktyviai ėmė bendrauti lietuvių kalba. Bet dažniausiai kalbėdavo „tuteišiškai“, visų vietos kalbų mišiniu.

Klausydavosi šansono, dėvėdavo treningus. Jei apsirengdavai kitaip, iš tavęs šaipydavosi. Draugas pradėjo klausytis rusiško repo ir visi iš jo juokėsi. Dar aplinkiniams kliūdavo jo aprangos stilius – plačios kelnės ir kita… Aš irgi kartu su juo klausydavausi repo, kelnes nešiodavau siauresnes nei jis, bet platesnes nei kiti. Niekas mūsų nemušdavo, neengdavo, tiesiog kandžiai pašiepdavo. Tai ištisas reikšmių ir prasmių pasaulis, elgesio normų ir kodų visuma, kurių turi laikytis, jei nori jam priklausyti. Turbūt visi šie dalykai atėjo iš tų dainų, filmų.

O kam filosofija mokykloje?

Žiūrint praktiškai, filosofijos mokymasis labai teigiamai veikia kitų dalykų rezultatus. Jei vaikai mokosi filosofijos, gerėja jų matematikos, lietuvių kalbos, rusų kalbos žinios. Tokia statistika. Filosofija reiškia ne vien mąstymą, bet mąstymą apie tai, kaip tu mąstai. Ji leidžia tau visą laiką matyti savo mintis ir kontroliuoti save.

Ir štai dar toks dalykas. Kai aš dar dėsčiau filosofiją Valdorfo mokykloje, manęs paprašė „duoti jiems ką nors apie religiją“. „O ką apie religiją? – Nežinom, ką nors“. Mane perspėjo, kad iki manęs mokytojas buvo tvirtų įsitikinimų ateistas ir visi vaikai tapo labai skeptiški religijos atžvilgiu. Kita problema: filosofijos pamokos vykdavo kiekvieną dieną, negalėjau duoti jiems kažko paskaityti. Reikėjo kuo įdomiau išspręsti šią problemą. Ir sugalvojau. Pavyzdžiui, apie budizmą. Duodavau jiems šiek tiek informacijos apie istoriją, o po to rodžiau ir net siūliau jiems išbandyti kažkokią praktiką, pavyzdžiui, meditaciją, jogą. Net jei šie dalykai nieko bendra ir neturi su tikruoju senoviniu budizmu, vistiek mokiniams atsirasdavo galimybė pajusti, ką reiškia būti budistu. Tai man buvo svarbiausia. Apie islamą ilgai galvojau. Atsimenu, rodžiau jiems meditaciją su šokiais, islame yra tokia.

Klausiau jų: „Kas iš jūsų galvoja, kad visos pasaulio kultūros yra vienodai geros ir niekas negali teisti vienos kultūros kitos kultūros požiūriu?“ Visi pakėlė rankas. „O jei kultūroje vyksta kažkokie blogi dalykai, ar mes turime visąlaik į ją „įsikišti“? Siųsti savo kariuomenę, naudoti prievartą prieš kažkokią žmonių grupę?“ Vėl visi pakėlė rankas. Tada aš jiems sakau: „Pamąstykit, ar šie du jūsų požiūriai neprieštarauja vienas kitam?“ Sykį jiems daviau tokį pavyzdį: Vokietijoje 15-16 metų mergaitės bėga iš savo šeimos, nes nenori tuoktis su vaikinu, kurį išrinko jų tėvas: „Jis mane verčia“. Vokiečiai pasiima mergaites iš šeimos, slepia jas. Vėliau jų šeimos sako: „Ką jūs darote, tai mūsų tradicijos, jūs žlugdote mūsų kultūrą“. Mokykla stokoja kritinio požiūrio į religiją ir į panašius dalykus. Nėra kritinio požiūrio net į save patį. Skaitai jiems apie budizmą – visi budistai. Jie pernelyg atviri, todėl ir propagandai taip lengvai pasiduoda.

O kaip filosofija sprendžia nacionalinės tapatybės problemą?

Nuo XVIII amžiaus dauguma filosofų, padariusių įtaką mūsų visuomenės organizavimui, buvo kosmopolitai. Jie manė, kad tapatybė, susijusi su kažkokia tauta, nieko nereiškia. Jau Kantas rašė, liks tik viena valstybė, kur gyvens visi žmonės, ir nebus jokių tautų. Bet tuo pat metu, kaip bebūtų ironiška, XVIII amžiuje užgimė tautinių valstybių judėjimai. Vokietijoje tie dalykai ir prasidėjo. Pirmasis žmogus, rimtai pradėjęs kalbėti apie tautinę tapatybę, buvo Herderis. Jis mylėjo visas tautas, tiesa, prancūzus labiau nei anglus, bet teoriškai jam patiko visi. Tuometinis filosofijos mainstream’as iš tiesų buvo kosmopolitinis. Europos Sąjunga ir globalizacija išaugo iš tų idėjų. Pasaulyje Trumpo atėjimas ir „Brexit“, tautinės tapatybės grįžimas sukėlė visiems didelę nuostabą. Manyta, kad tai praėjo ir niekada nebegrįš, pamiršta. Atrodė, kad tik kažkokie nesvarbūs žmonės vis dar galvoja apie savo tautybę. Bet dabar ta problematika grįžta, ne tik rusų tarpe, bet ir tarp anglų. Pavyzdžiui, spauda rašė apie moterį, kuri trečią kartą grįžo gyventi į Angliją ir skundėsi, kad jos vis dar nelaiko angle.

O kaip jūs vertinate tokius pasisakymus: „Jie prarado savo tautinę tapatybę“?

Pati pasisakymo forma „prarado tapatybę“ keista. Paėmus mano pavyzdį, turėtų skambėti gana juokingai. Rusų kalbos išmokau tikriausiai dvylikos. Kaip galėjau prarasti tai, ko neturėjau. Senelį mačiau viso labo 4 kartus. Keista šiuos dalykus sakyti jaunam žmogui. Žvelgiant filosofiškai, identitetas, man rodos, reiškia savęs santykį su savimi – savęs suvokimą. Kalbant labai tiesiogiai, identitetas yra savirefleksija kaip aktas. Tai ne daiktas, kurį visada turi, tarsi megztinį, apsivelki ir nešioji. Tai aktas, kurį turi atlikti nuolat. Būtent čia ir atsiveria tavo tikroji tapatybė. Nors žmonės nevalingus veiksmus taip pat laiko tapatybe. Dalį šios kategorijos dalykų išties galima prarasti. Rusai sako: „Jėzus prisikėlė!“. O aš nebesakau, man tai svetima. Panašius dalykus galėjau ir prarasti. Bet kai žiūriu pats į save, nematau savęs nei kaip ruso, nei kaip lietuvio, man jokio skirtumo.

Ir kai jūs sakote „rusas“, tai pagalvoju apie daugybę rusų. Turgenevas, Dostojevskis ir jų laikai – tai vienoks prasmių, požiūrių ir sampratų pasaulis. Prisiminę pokalbio pradžią – „Brigadą“, „Bumerį“ ir kalėjimo kultūrą – susiduriame su kitų prasmių pasauliu. Gal ir galime ieškoti panašumų tarp jų, bet nemanau. Sovietinė erdvė – taip pat rusai. Sakykim, treti rusai. Paėmus dar kokį pavyzdį iš laikų, kai klausydavausi daug alternatyvios rusiškos muzikos, Peterburgas ir Maskva – taip pat skirtingi rusų pasauliai. Nežinau, ką ir bepasakyti. Na, kad ir apie Uralą, ten turbūt gyvena dar kitokie rusai. Galų gale, kas šauna į galvą, Igoris Talkovas (Rusų poetas ir atlikėjas, nužudytas per koncertą Sankt-Peterburge 1991-ais metais, dainos „Rusija“ autorius – red.) atveria vėl kitą klausimo „ką reiškia būti rusu?“ prasmę. Yra kažkokie niuansai. Talkovas, ar Dostojevskis, ar vaikinai iš mano kiemo, ką reiškia būti rusu? Man labai nelengva nuspręsti.

Labai abstrakčiai žvelgiant, turbūt postkomunistinėje erdvėje mes visi gan panašūs: lenkai, lietuviai, rusai. Tačiau pasigilinus, lenkai, lietuviai, o taip pat latviai ir estai – priklauso vis kitiems kultūriniams arealams kitapus Maskvos. Štai, pamenu tėčio skirtintingą valdžios suvokimą. Gal ir ne visi be išimčių rusai taip mano, bet tai labai paplitęs reiškinys. Amerikoje prezidentai keičiasi, o Rusijoje prezidentai – konkretūs žmonės – Putinas, Leninas, Stalinas, Brežnevas.


Kita istorija:

Karolina Savko