Jelena Grišina gimė Vilniuje. Baigė anglų filologiją Vilniaus universitete. Planavo tapti vertėja, bet tapo kino scenarijaus tęstinumo profesionale filmavimo aikštelėje. Dalyvavo Linos Lūžytės „Amžinai kartu“ (2017) filmavime. Dirbo ties britų ir amerikiečių istoriniu serialu „Karas ir taika“ (2016). Būdama paauglė filmavosi Andriaus Juzėno filmo „Vilniaus getas“ (2006) masinėse scenose. Dabar dirba prie serialų projektų britų televizijos kanalams BBC, ITV ir Amazon.
Vilniaus kavinėje. Jelena atsisėda ne priešais, o šalia. Įdėmiai žiūri į akis ir klausia, kokia kalba kalbėsimės. Vėliau kavinės staliuką Jelena pavers filmavimo aikštele. Norėdama paaiškinti savo profesijos niuansus pasitelkia mano rankas ir ilgus plaukus, ir paveikslą virš senjorų poros sėdinčios prie gretimo staliuko, kuri vis dirsčioja į jos ekspresyvius judesius ir suklusta skambant jos energingai rusų kalbai.
Mes sėdim čia, kamera stovi ten, kur paveikslas. Jeigu aš atsistoju ir išeinu, tai iš kadro turiu išeiti pro kairę kamerą. O jeigu jūs filmuosite, kaip aš kažkur užeinu, turėsiu užeiti iš dešinės. Kai jūs darote indie, nekomercinį projektą, žinoma, galite visas tas taisykles laužyti. Jei mus filmuojant jūs žiūrėjote į mane iš dešinės į kairę, o aš – iš kairės į dešinę, tai, kai bus filmuojama stambiu planu, būtinai turite žiūrėti vėl į kairę, man reikės tai stebėti. Per dublį jūsų rankos buvo už nugaros, bet paskutiniame bendrame plane – iš priekio, nors tikri profesionalai, žinoma, stebi save. Sunku, pavyzdžiui, kontroliuoti palaidus plaukus. Bet kai pati žiūriu filmus, viso to nematau, atsijungiu, nefiksuoju, kur kas guli, pripažįstu žmogiškąjį faktorių.
Rusakalbė, o ne rusė
Rusė? Tai labai sudėtingas klausimas. Savęs taip neįvardinu. Esu kilus iš rusakalbių terpės. Mama save laiko rusakalbe lietuve. Niekas mano šeimoje, netgi močiutė, vienintelė gyva iš senelių, kiek teko girdėti, savęs taip neįvardino. Žiūrėdavome, žinoma, televiziją ir skaitydavome literatūrą rusų kalba. Mes visi kalbėdavome ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir visaip. Nebuvo tokio skirstymo, kad mes rusai, o tie ne rusai. Mūsų šeimoje buvo žvelgiama paprastai: mes – žmonės. Bet aš papasakosiu dar daugiau: mano šeima – sentikiai. Būtent tai ir buvo svarbiausia.
Mamos giminė – sentikiai iš Lenkijos
Mamos šeimą išvežė iš Lenkijos. Ten jie gyveno vienkiemyje, per antrąjį pasaulinį karą iš jų atėmė žemes. Ir visas sentikių kaimas persikraustė į Lietuvą, netoli Šiaulių. Po to jie išvyko į Klaipėdą geresnio gyvenimo ieškoti, į didesnį miestą. Iš tiesų jie buvo pusiau lenkai, lenkų sentikiai. Jie netkalbėdavo savo keista tarme. Kai mano mama pradėjo lankyti rusišką mokyklą Klaipėdoje, su ja iš pradžių niekas negalėjo susišnekėti.
Jie buvo tamsūs žmonės, neišsilavinę. Gyveno ankštose kaimo trobose ir meldėsi. Sentikių tikėjimas buvo jų gyvenimo prasmė. Kai visos jų šeimos išsikraustė į Lietuvą, jie vis tiek liko labai susitelkę, šiek tiek izoliuoti. Bet visa mano šeima išsiskyrė atvirumu, polinkiu bendrauti, todėl labai greitai integravosi. Mūsų šeimoje visi kalbėdavo lietuviškai, net prosenelės ir proseneliai. Taip nebuvo, kad atvažiuotų ir neišmoktų kalbos. Mes Lietuvos sentikiai. Tautybė – sentikiai.
Tėčio tėtis gimė Leningrade. Jis iš vaikų namų. Tokia įdomi istorija: vienas geras vyriškis sutiko mano būsimą senelį Peterburge per Leningrado blokadą (miesto apsuptis Antrojo pasaulinio karo metu, trukusi nuo 1941 metų rugsėjo 8 dienos iki 1944 metų sausio 27 dienos. Manoma, kad mieste iš bado ar išsekimo mirė nuo 700 000 iki 1,5 mln. žmonių – red.), kai žmonės valgydavo vienas kitą ir pasiėmė jį kartu į Klaipėdą. Kažkokiomis greitosios pagalbos karietomis jie važiavo vos ne šimtą metų. Ir tas žmogus jį užaugino. Senelis buvo panašus į žydą. Bet niekas to nesureikšmino. Tada žmonės kitaip gyveno, turėjo kitų rūpesčių. Svarbiausia buvo išgyventi, prasimaitinti. Kažkokia tapatybė niekam nerūpėjo. Senelį labai greitai perdarė sentikiu.
Tėčio pusė – sentikiai iš Rusijos
Tėčio mama išaugo Bačkonyse, netoli Kauno, 60 km nuo Vilniaus. Ji vienintelė iš visų vyresnių giminaičių įgijusi išsilavinimą – baigė lietuvių filologiją Pedagoginiame universitete. Taip pat sentikė. Bačkonyse daug sentikių. Rusijoje jiems buvo paskelbta anatema. Bėgdami apsigyveno Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje. Močiutė sakė, kad jos mama užaugo jau Lietuvoje. Greičiausiai jos mamos mama atvyko į Lietuvą iš Rusijos. Sentikiai buvo persekiojami keletą šimtmečių. Pradėję bėgti nuo Carinės valdžios represijų XVI a., taip ir tęsė iki XX a. pradžios. Patyrė daug priespaudos – bangomis. Jie nebuvo politiniai oponentai, į Sibirą jų niekas netrėmė. Jie ir atsikraustė į Lietuvą.
Pilietybės prasme aš – lietuvė. Apie tai retai kalbama, kad lietuvis – tai Lietuvos pilietis, o nebūtinai etninis lietuvis. Dėl etninio grynumo taip pat norėtųsi iškelti milijoną klausimų, kodėl gi mums visiems nepasidarius DNR testo. Po to galėsime atsidusti, kai suprasime, jog niekas nėra grynas, niekas nėra nei 100, nei 90 procentų toks, kokiu save laiko. Neva, 100 mano giminės kartų čia gyveno. Taip, bet prieš 200 kartų gal gyveno Afrikoje. Važiuojam į Afriką?
Mano močiutė draugauja su teta Dalia
Lankiau rusakalbių darželį, ir rusišką mokyklą. Baigusi mokyklą, supratau, kiek daug joje girdėjau pokalbių „mes, ir ne mes“. Man pasisekė, kad tai buvo 90-ieji. Aš gimau 1985 metais. Tuo metu jau buvo daug užsienietiškos muzikos – ir todėl tu nelabai savęs tapatindavai su tuo, kas šalia. Tėvai viskuo domėdavosi. Žinoma, skaitydavome kažkokius žurnalus rusų kalba. Ir tuomet aš gerai supratau, kad yra rusai ir yra Rusijos gyventojai. Suvokiau, didžiulį skirtumą tarp jų. Su vienais aš dar galiu kažkaip susitapatinti, o su kitais – niekaip.
Prieš 3 metus buvau Peterburge, darbo reikalais, filmavimuose. Be abejonės, Peterburge, kultūros terpėje gali sutikti nuostabių jaunų žmonių. Ir aš pagalvojau: „Tikrai, taip!“ Bet… Mes, žinoma, turime daug bendro, mokykloje skaitėme tą pačią literatūrą, kas turi įtakos tavo asmenybės formavimui. Tačiau mūsų požiūriai į gyvenimą visiškai skirtingi.
Mano vaikystės draugė, su kuria lankėme Dramos teatro studiją, dabar dirba aktore Maskvoje. Sykį ji aplankė mane Peterburge ir vis akcentuodavo: „Na, štai, mes Peterburge, na, štai, Rusijoje!“. Man, matyt, turėjo atsiverti kažkokios čakros, bet niekas neatsivėrė. Neatsivėrė tikriausiai todėl, kad su šeima į Rusiją nevažiuodavome pas jokius giminaičius, nes mano močiutė iš Klaipėdos, kur ji draugauja su teta Dalia.
Atsimenu vieną labai įdomų mano britų kolegos komentarą. Jis futbolo mėgėjas. Laisvalaikiu dažnai žiūri ir pats žaidžia futbolą. Kartą jis pažiūrėjo „Netflix“ laidą apie rusų futbolo sirgalius ir pasidalino įžvalgomis: „Didžiojoje Britanijoje sirgaliai taip pat ne patys maloniausi žmonės, agresyvūs ir t.t., bet kai pamačiau tuos Rusijos komandų ultras, supratau, kad britų ultros veikiau „performina“, vaidina spektaklį apie tai, kokie jie agresyvūs, bet iš tikrųjų nėra linkę žudyti dėl kažkokios komandos. O pažiūrėjęs dokumentinį filmą apie rusus, supratau, kad jie išties galėtų… Ten išvis nėra ribų. Nesutinki su manimi, vadinasi eini prieš mane – užmušiu. Žmogų, kuris su juo nesutinka, gali iš tikrųjų užmušti, o su saviškiais elgesi normaliai. Kaip galima savyje puoselėti tokį dualumą?“
Turiu rusakalbių pažįstamų, su kuriais bendraudama jaučiu vidinį diskomfortą dėl tų pokalbių „Mes – kiti, mes slavai“. Bet suprantu, kad tai tiesiog žmogiška prigimtis, kažkokio unikalumo troškimas.
Mano ideali mokykla
Mano pažįstami iš Didžiosios Britanijos pasakoja visiškai nuostabias istorijas apie savo vaikus, kurie eina į darželį kartu su ten gimusiais lietuviais ir lenkais. Ir tie britų vaikai parsineša namo kažkokių lietuviškų žodžių. Įsivaizduojat? Štai ji, mano svajonių visuomenė. Aš norėčiau, kad mano darželyje vaikai visi kartu dainuotų ir indiškas dainas, ir amerikietiškas. Mes juk visi kažkur gimėme ir negalėjome pasirinkti kur, tai atsitiktinumas, ir kažkodėl mes laikomės to atsitiktinio fakto kaip ugnies deglo, kuris išves mus iš tamsaus tunelio.
Nereikia manęs kažkaip skirstyti, aš noriu būti kartu su visa visuomene. Man nereikia atskiros rusiškos partijos, įstatymo apie tautines mažumas. Aš noriu gyventi pagal bendrus įstatymus. Bijau tų mūsų mokyklų. Man apskritai atrodo kvailas tas skirstymas į rusiškas ir lietuviškas mokyklas. Nei lietuviška, nei rusiška, nei lenkiška ir kokia kita man nereikalingos, nes jos siejasi su siauru pasaulio įsivaizdavimu. Vienintelė alternatyva – mokykla turi būti tarptautinė. Nežinau, ar multikultūriškumas turėtų atsispindėti pavadinime, bet dėstomuose dalykuose vienareikšmiškai. Neįsivaizduoju, kokia kalba vyktų pamokos mano svajonių mokykloje, bet greičiausiai – įvairiomis. O kol kas atrodo, jog gali tekti vaikus vežti mokytis Suomiją.
Mano pažįstami planuoja leisti sūnų į pirmą rusiškos mokyklos klasę. Man neramu. Bet man neramu ir dėl lietuviškos. Rusiškoje mokykloje – matrioškos, kykai, Puškinas ir licėjus, bet ir lietuviška mokykla turi savo „Puškinus“ ir savo vatnikus.
Nesu tikra, kad galiu tiksliai apibrėžti vatniką. Mes greičiausiai kalbame apie ganėtinai siauro proto žmogų. Jis turi susidaręs labai aiškų požiūrį apie tam tikras žmonių grupes, kurių jis visiškai nesupranta. Ir tikriausiai tas požiūris visai ne pozityvus, o veikiau negatyvus ir netgi agresyvus. Ir tokių žmonių-vatnikų, be abejonės, yra ir tarp britų, ir tarp vokiečių… T.y., visur yra vatnikų. Atmesdami kitą pasaulį, kažkokiame banaliame instinktų lygmenyje, jie ugdo agresiją. Kitas žingsnis – jie tą agresiją rodo viešai, arba skleidžia, dalinasi neapykanta uždarame draugų rate, namuose.
Kur mūsų šaunūs lenkai, rusai, žydai?
Džiaugiuosi, kad mes ne Rusijos dalis. Taip pat ačiū Dievui, kad Lietuva – ne Baltarusija. Visai to netrokštu. O Lietuvos politikoje labai trūksta ir visuomet trūko kryptingų žingsnių suvienijant skirtingų tautybių lietuvius.
Dirbau „Skanoramoje“ ir Gražina Arlickaitė, festivalio direktorė, kurią myliu už daugybę dalykų, yra pasakiusi, kad trūksta asmenybių. Na ir Lietuvos rusų tarpe trūksta aktyvių, charizmatiškų, nuomonę formuojančių žmonių, influencerių. Bet juk Olegui Šurajevui pavyko! Kur ten mūsų kieti lenkai?
Nežinojau, kad Romenas Gari (prancūzų rašytojas, dukart laimėjęs Gonkūrų premiją – red.) čia gyveno, o taip pat ir Samuelis Bakas (amerikiečių tapytojas, kuriam su mama pavyko išsigelbėti iš Vilniaus geto– red.). Baigiau mokyklą, universitetą, ir štai, prašau, kokios spragos mokymo programose, ką čia apie Petią Vasečkiną bekalbėti. Vadovėliuose turėtų būti parašyta apie juos visus.
„Ir šita rusė...“
Yra žmonių, kuriuos seku internete, šaunūs jauni žmonės, lietuviai, labai liberalūs ir išsilavinę. Ir kažkuris iš jų, jei prisimenate medikų rezidentų protestą, pasidalino straipsniu, kuris plačiai paplito, apie Žvėryno infekcinę ligoninę. Bet straipsnis buvo ne apie avarinę infekcinės ligoninės būklę, o apie kažkokį gydytoją, ar seselę, autorius akcentavo jos rusų tautybę: „Ir šita rusė...“. Kodėl? Mūsų žiniasklaidoje labai daug tos retorikos. Taip, ir nusikaltėlio tautybę nurodo. Lyg tai būtų svarbiausia. Nesvarbu, kad to žmogaus niekas nemylėjo, galbūt jis neištvėrė ir pabėgo iš vaikų namų, o po to tapo nusikaltėliu. Štai kas svarbu, o ne kokioje kalbinėje aplinkoje jis užaugo.
Iš filologijos į filmavimų aikštelę
90-aisias, amerikiečiai Lietuvos kino studijoje filmuodami „Robiną Hudą“, samdydavo filologus-anglistus vertėjauti. Po to jie ten ir likdavo. Turime daug prodiuserių, režisierių asistentų, kurie buvo anglų kalbos filologais. Aš suspėjau įšokti į paskutinį traukinį, nes vėliau kino studiją uždarė, pardavė, sugriovė ir pastatė gyvenamuosius namus.
Kartą pamačiau skelbimą, siūlantį anglų kalbos studentams dirbti kino industrijoje, ir išsiunčiau savo CV. Iškart gavau pasiūlymą tapti atsakingo už scenarijaus tęstinumą žmogaus praktikante, peršokau asistentės, kuri laksto po filmavimo aikštelę pakopą. Ir nuo to laiko mano gyvenimas pakrypo kita vaga. Viską pasiglemžė kinas ir TV. Kol mokiausi universitete, maniau, kad liksiu dėstyti.
Pirmą kartą išvažiavau padirbėti į užsienį, į Didžiąją Britaniją, 2015 metais. Iš pradžių dirbau prie indie projektų, po to prie serialų. Labai sudėtinga toji mano profesija. Mes nefilmuojame visų serijų iš eilės, nuo 1-os serijos iki 95-tos. Filmuojame 7-ą, 65-tą ir 45-tą, priklausomai nuo lokacijų, aktorių galimybių ir galybės kitų faktorių. Turime filmavimų grafiką. Scenas padaliname dienomis. Viena diena gali baigtis 95-a scena, o gali ir antra. Surašome, kas kaip turi atrodyti, kokį kostiumą turi vilkėti, kokie rekvizitai priklauso. Tarp „1“ dienos ir „2“ dienos gali praeiti 7 mėnesiai. Dirbant prie serialų, kai ateina filmavimų diena, filmuojame iš karto 8 epizodus ir 10 svarbiausių aktorių, o per 8 serijas gali nutikti daug dramos. Aš primenu aktoriui, kad jis, tarkim, ką tik pateko į avariją, ir apie kitas svarbias fiziologines būsenas. Visi departamentai stebi scenarijaus tęstinumą, bet aš jiems vadovauju. Pildau montažo raportus, kurie po to siunčiami montažo režisieriui. Kiti kolegos dirba montažinėje, o aš – su režisieriumi, stengiuosi užpildyti kuo daugiau komentarų: koks dublis geras, koks blogas, ir kodėl mums patiko pirma ar antra to dublio dalis. O taip pat žymiu skirtingą technininę specifiką: linzes, filtrus, kameros duomenis.
Mano namai Lietuvoje, aš niekur neišsikrausčiau. Šią vasarą tikiuosi čia dirbti. Domiuosi naująja lietuvių kino režisierių karta. Lietuvoje norėčiau dirbti prie nekomercinių naujosios lietuviško kino bangos projektų. Tikrai ne su tais, kurie filmuoja politizuotą banalų „skaitalą“, o su žmonėmis, kurie stebi žmones. Galbūt aš galėčiau jiems padėti.
Scenarijai žinomi
Išsilavinusi, įdomi, intelektuali vaikystės draugė, su kuria mes išaugome, kartą pasidalino su manimi savo patirtimi… Jos vaikų tėvas – lietuvis. Vaikus išleido į lietuvišką darželį ir staiga prisipažino: „Man tapo nejauku kalbėti rusiškai“. Bet kodėl? Kodėl toks klausimas gali kilti XXI amžiuje, kai yra normalu kalbėti 5 kalbomis. Iš tikrųjų mano pasaulis pastaruoju metu labai mažai susijęs su Lietuva, aš, turbūt, ne pats geriausias lakmuso popierėlis, bet tiesiog vaikštau gatvėmis, sėdžiu kavinėse, kalbuosi rusiškai ir nejaučiu jokio diskomforto.
Mes ne pirmą kartą susidūriame su daugiakalbyste. Pažvelkim į Senąją Europą. Viskas jau seniai išrasta. Galime naudotis sėkmingais kitų šalių pavyzdžiais. Mes jau pergyvenome ar tik pergyvename panašias istorines patirtis. Pavyzdžiui, gėjų paradai, tos pačios lyties žmonių santuokos, narkotikų legalizacija. Yra tiek daug valstybių, kurios šiuos scenarijus jau išbandė ir jie sėkmingai veikia. Todėl aš siūlau nesisieloti dėl šių dalykų, ir tiesiog adaptuoti tuos scenarijus Lietuvoje.