„Kadangi aš visuomet čia gyvenau – aš lietuvis“

Praeitų metų vasarą Denisas Kolomyckis gavo apdovanojimą už indėlį vienijant pasaulio lietuvius – Lietuvos Respublikos vėliavą su Prezidentės Dalios Grybauskaitės parašu. Apdovanojimu Denisas, be abejonės, džiaugėsi, tačiau tądien socialiniuose tinkluose paliko komentarą: „Ko aš noriu iš tikrųjų, tai privalomojo šaukimo panaikinimo, teisių LGBTQ+ ir kitoms mažumoms, realios paramos kultūrai, efektyvaus socialinio piliečių aprūpinimo, Seimo, kuris iš tiesų atstovautų mus – lietuvius, ir Prezidento, galinčio išsakyti savo nuomonę. Tikiuosi, kad visi #4000000 lietuvių nori to paties“.

Išvardintas valstybės problemas Denisas suvokia ne kaip abstrakčias, bet asmenines ir neatidėliotinas. Jis atviras LGBTQ+ bendruomenės atstovas, nori turėti vaikų, pagal amžių tinkamas būti šauktiniu, dirba kultūros ir meno lauke, studentas, gyvena tarp žmonių, kuriems itin reikalinga valstybės parama. Jis kasdien susiduria su vertybių sistemomis, kuriose, pasak jo, mažai kairiųjų idėjų ir pažiūrų: „Aš kairysis. Kai kuriose situacijose, net radikalus kairysis. Taip, leftistas. Suprantu ir priimu šią ideologiją. Aš labai domiuosi politika“. Jis pasiryžęs Lietuvos visuomenėje aktualizuoti kairiasias politines vertybes, naudodamas meninius eksperimentus ir edukaciją.

Denisas teigia, kad svarbiausia jo veikla – visuomeninė. Kolomyckis vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje ir kartu su kitais aktoriais, kuria nacionalinę aktorių profsajungą, siekdamas ginti jų teises. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje jis piktinasi, kad Studentų sąjunga per aukštojo mokslo reformą noriai parėmė vyriausybės projektą apmokestinti aukštąjį mokslą ir mano, kad viešojo išsilavinimo sistema turi būti geresnė už privačią, o ne atvirkščiai, ir tapti prieinama ir jo jaunesniam broliui, kuriam dabar ketveri.

Jo kursinis tapybos darbas – susiūtos ir ištemptos ant lentų, naujos, lopytos ir sudraskytos moteriškos pėdkelnės – tarytum gyvūnų kailiai ant sienų ar suplėšytų vaginų ornamentas, savo netikėta erotika siekia įkvėpti empatiją smurto artimoje aplinkoje aukoms – moterims. Sustingęs trijų metrų aukščio arterijos sprogimas, jo skulptūra, reiškia skausmą, patirtą susidūrus su privačiomis ir visuomeninėmis moterų teisių interpretacijomis, kurias menininkas išgyveno per savo mamos patirtį. Tai tarytum skausmo, tapusio tabu, altorius. Savo performansų-manifestų, parodų, spektaklių ir filmų, kuriuose jis vaidino ar kūrė scenografiją, bei kitų ankstesnių darbų Denisas nearchyvuoja, neskaičiuoja ir neverčia jų žiūrėti ar žinoti, svarbiausia – nepraeiti pro žmogų, kaip pro stulpą ar pastatą.

Denisas labai gražiai kalba rusiškai, ir net rusiškai intonuoja savo kalbą, bet mes kalbamės lietuviškai, nes jam taip lengviau.

Kokios jūs tautybės?

Niekada anksčiau niekas nėra manęs to klausęs, o per pastaruosius mėnesius gavau 3 interviu pasiūlymus šia tema. Ligi šiol aš niekada apie tai negalvojau. Net tokios minties nebuvo.

Aš esu lietuvis. Taip jaučiuosi, nes visada augau tarp lietuvių. Myliu šį kraštą, čia mano namai, man čia labai gera. Visos mano mėgstamiausios vietos yra čia. Namie mes kalbamės ir rusiškai, ir lietuviškai. Mama mane leido ir į lenkišką darželį, ir į sustiprintos vokiečių kalbos mokyklą. Ji manė, kad kol tu vaikas, gali išmokti daugiau kalbų. Ir iš tiesų taip yra. Tu tiesiog mokaisi natūraliai, tau nereikia jų specialiai mokytis. Negaliu priskirti savęs vienai ar kitai tautinei grupei, bet kadangi aš visuomet gyvenau čia – aš lietuvis.

Dabartinė Lietuvos situacija, aktuali visiems jos gyventojams, kažkodėl verčia žmones dažniau susimąstyti apie „kilmę”. Anksčiau niekas nebūtų manęs paklausęs: „Kodėl tavo vardas ir pavardė slaviški?”, bet dabar tai virsta iškreipta kasdienybe. Tautinių bendruomenių priešinimas, tiesioginis ir netiesioginis, visada yra ateinančio pavojaus ženklas…

Gimiau Lietuvoje 1992 metais, o mano mama – Krasnojarske 1974 metais, kur buvo ištremta jos šeima. Mano prosenelė buvo žydė. Trejų metukų mano mamą atvežė atgal į Vilnių. Jos tėtis ir mama – mano senelis ir močiutė – liko gyventi Rusijoje, ten jiems gimė dar viena dukra. Po to jos tėtis su jaunesne seserimi atvyko į Lietuvą, o jos mama ten, Rusijoje, mirė. Kol jie gyveno Sibire, mano prosenelė čia, Vilniuje, prižiūrėjo mamą, o vėliau ir mane, kol aš buvau mažas. Mano mama niekada daugiau nebesutiko savo mamos. Jos gyvenimas buvo labai sunkus. Jos tėtis, atvykęs iš Sibiro, ėmė gerti. Apie tremtį šeimoje niekuomet daug nekalbėta.

Kokia kalba skaitėte?

Mokykloje skaičiau lietuviškai, tik darželyje, parengiamojoje grupėje – lenkiškai. Laisvalaikiu daugiausiai skaičiau užsienio literatūrą. Grožinės literatūros nelabai mėgstu. Man patinka biografijos, tyrimai, filosofija. Skaitau lietuviškus vertimus, arba originalo kalba, angliškai arba lenkiškai. Rusų kalba – retai, aš ja skaitau labai lėtai.

Ar yra Lietuvoje nacionalizmas?

Mano manymu, Lietuvoje yra per daug nacionalizmo ir patriotizmo. Valdžios retorika labai orientuota į agresiją, kad mus bet kurią akimirką gali užpulti. Retorika, atėjusi pas mus po Maidano, neskiria mūsų rusakalbės mažumos nuo Rusijos. Ji viską apibendrina. Kai vyko Maidanas, Lietuva labai aiškiai išdėstė savo poziciją ir stengiasi visomis išgalėmis palaikyti Ukrainą. Nepaisant to, kad Ukrainoje viskas lyg ir gerėja, pas mus blogėja. Paklusdami tai retorikai, kad turime gintis nuo Rusijos, mes pradėjome militarizaciją, sugrąžinome privalomąjį kariuomenės šaukimą. Tampame policine valstybe. Ir visos kryptys, kur link mes judėjome – tarp jų ir žmogaus teisės, nuėjo į trečią planą. Gėjai Lietuvoje prilyginami „pedofilams“. Moterys, taip pat šeimos patiria diskriminaciją – teisiškai gerokai susiaurintas šeimos apibrėžimas Lietuvoje.

Kovodami prieš Rusiją, mes provokuojame pavojingus procesus savo visuomenėje. Jeigu kažką kritikuoji, iškart susidaro įspūdis, kad tu pasiryžęs kovoti su valstybe. Ir nesvarbu, ar esi rusas, ar nesi. Jeigu pasakysi kažką nesutampančio su konservatyvia neoliberalia idėja – tu vatnikas. Gali tapti vatniku, net nekalbėdamas apie Rusiją.

Manau, žiniasklaidos isterija daro įtaką žmonių santykiams kolektyvuose ir bendruomenėse, supriešina ir baugina. Dauguma mano draugų sako, kad sapnuoja karą. Iš kur visa tai ateina? Iš žiniasklaidos. Baisu, ką jie daro. O kai supratau, kad tai jau trečias interviu pasiūlymas apie mažumas ar rusakalbius, mane tas susidomėjimas taip pat išgąsdino.

Kokia yra Lietuvos tapatybė?

Jos nevaldo kažkokia viena tautinė grupė, tikrai, bet ji pajungta konservatyviai idėjai. Tai krikščionis, net ne demokratas, nacionalistas, linkęs įgyti privataus kapitalo nedemokratine valdymo forma. Aš taip griežtai pasakyčiau.

Ruošiausi jūsų interviu svečiuose, ir, kadangi nebuvau pasiėmusi ausinių, tyliai kambario kamputyje įsijungiau jūsų seną pasirodymą TEDx, kur jūs pasakojote apie mokyklos patirtį ir t.t. Ir netikėtai atsirado dar viena klausytoja, pagyvenusi moteris, ji vis labiau artinosi, teigiamai linksėjo galvą, antrino išsakytoms mintims, bet galiausiai, pamačiusi jus, prarado bet kokį susidomėjimą. Gimininga siela, kol nepastebėjo, kad priklausote LGBTQ+?

Neturiu ką pasakyti. Šia prasme jaučiuosi esąs privilegijuotas, nes kai kurie žmonės išties kenčia. Kalbant apie tautinę mažumą, tai atskirose bendruomenėse tu gali sulaukti komentarų, netgi pašaipų, dėl rusiškos pavardės ar vardo, taip ir dėl LGBT – užgauliojimai, muštynės, pažeminimas. Man taip nebuvo. Nežinau, kodėl man šypsojosi sėkmė. Apskritai, aš iš labai paprastos darbininkų klasės šeimos – pats pradėjau viskuo domėtis, intelektualiai vystytis. Mes iki šiol gyvename mediniame namelyje, labai paprastai. Mano aplinka susikūrė natūraliai ir ji labai teigiama. Nuo mokyklos laikų dalyvavau skirtingų organizacijų veikloje, iš mokyklos eidavau veikti tai tą, tai aną. Pats sau susikurdavau veiklos.

Man pavyko susikurti aplink save saugią erdvę. Koks aš bebūčiau, tai mano reikalas. Bet aš suprantu ir pažįstu tuos, kurie bijo. Aš suprantu, kokioje realybėje mes gyvename ir su kokiais žmonėmis jiems tenka susidurti; gali būti, kad jie neturi galimybės to išvengti, todėl visomis jėgomis nevyriausybiniame sektoriuje ir savo asmeniniais darbais, menu bandau į tai atkreipti dėmesį.

Jūs du metus dirbote su režisieriumi Šarūnu Bartu, vėliau tapusiu viena centrinių lietuviško #MeToo skandalo figūrų. Ką jūs apie tai manote?

Kai vyko #MeToo skandalas, Lietuvoje jis buvo gesinamas, kad žmonės susipainiotų: „Ką, netgi flirtas – čia irgi #MeToo?“. Švedijoje į tai buvo pažiūrėta labai rimtai. Ten kiekviena profsajunga sukūrė savo heštagą: valytojos #MeToo, aktorės #MeToo, verslininkės #MeToo, gydytojos #MeToo, ir t.t. – visi pasidarė savo. Lietuvoje tai priėmė kaip pažeminimą.

Kas dėl Barto, aš iki skandalo buvau tik girdėjęs kaip jis elgiasi, tai sklandė ore. Bet išgirsti tiesiogiai iš žmogaus, su kuriuo taip buvo pasielgta, man nėra tekę. Jeigu tikrai žinočiau, kad tai vyksta, būtinai būčiau pranešęs. Jaučiu prievolę taip pasielgti, nepriklausomai nuo to žmogaus padėties visuomenėje. Džiaugiuosi, kad Julija taip pasielgė.

Pas Bartą buvau atsakingas už aktorių kastingą ir darbą su jais. Žinau, kad jam negali pasakyti „ne“. Šarūnas turi tam tikro vidinio despotizmo. Bet tuo pat metu, jis iš tiesų yra kino genijus. Jo filmai – mano mėgstamiausi filmai, patys geriausi, išskyrus tris paskutiniuosius: „Eurazijos aborigenas“, „Ramybė mūsų sapnuose“, „Šerkšnas“. Iki jų buvo arthauzas (autorinis, nepriklausomas kinas – red.). O naujuose visur seksas. Ten nėra dramaturgijos, bet čia mano subjektyvi nuomonė. Paskutinis, apie Ukrainą, „Šerkšnas“... Aš net nemanau, kad jis padarė kokį nors tyrimą – jame kažkoks, net neadekvatus situacijos pristatymas. Teigiu tai, nes atidžiai stebėjau ir per pastaruosius metus aktyviai dalyvavau skirtingoje veikloje Ukrainoje – dirbau su vietiniais menininkais, skaičiau paskaitas. Suprantu, kad Bartas nekūrė dokumentikos, tam, kad atkartotų realią situaciją, bet vis dėlto...

Aš manau, kad Bartas turėtų atsakyti už savo veiksmus, bet nenoriu, kad jį taip viešai linčiuotų. Tačiau taip pat labai norėčiau, kad ir Julija geriau jaustųsi. Ir jeigu jai bus geriau Bartui prisiimus atsakomybę, atsiprašius, tada gerai. Svarbūs abiejų likimai.

O kaip po šių įvykių žmonės priims Barto kūrybą? Jeigu esi menininkas, juo ir liksi. Bartas vis tiek turės savo auditoriją. Tarkim Larsas fon Trieris – dėl savo pareiškimų – persona non-grata Kanuose, bet vis tiek toliau kuria filmus. Ir žmonės vis tiek tuos filmus žiūri. Dabar gal daugiau dėmesio skirs Šarūno elgesiui su aktoriais. Ir mes, aktoriai ir skirtingi kino industrijos atstovai, jau inicijavome peticiją, kad vyktų mokymai apie tai, kas yra seksualinis priekabiavimas bei būtų reglamentuoti santykiai tarp aktoriaus ir režisieriaus.

Kuo užsiima jūsų aktorių profsąjunga?

Mes kuriame ją nuo sausio. Esu vienas steigėjų ir tarybos narių. Aktoriui už spektaklį mokama 15-20 eurų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre! Aš už paskutinį spektaklį, pavyzdžiui, gavau 25 eurus po mokesčių, į kurį susirinko pilna salė, o pigiausias bilietas – 10 eurų. Mes supratome, kad tai yra bėda. Suvienijome 700 aktorių iš visos Lietuvos ir sutarėme dėl honorarų grindų. Toliau kuriame teisinę bazę. Kalbėsimės su Kultūros ministerija ir darbdaviais. Tau dažnai sakoma, kad jeigu nenori, tai už durų dar dešimt tokių stovi, kurie šį darbą padarys pigiau. Nesvarbūs tavo talentai ir patirtis. Tave lengva pakeisti. Pilna tokių kaip tu. Todėl profsąjungos labai svarbios. Bent jau tam, kad nustatytų, kiek tau turi būti mokama. Todėl žmonės turėtų vienytis į profsajungas. Darbinių santykių tobulinimas – tai irgi aktyvus dalyvavimas pilietinėje visuomenėje.

Kam mums kairioji mintis?

Kad ji mums reikalinga – faktas. Pagrindinės žmogaus teisės ateina būtent per kairiąsias idėjas. Viskas, kas visuomeniška, nuo darbinių santykių iki gatvių ir aikščių, kur mes renkamės, – visa socialinė sfera – tai kairiųjų idėjų sfera. Kairieji turi blogą konotaciją, jie Lietuvoje siejami su Sovietų sąjunga, komunistais. Todėl kairiosios minties Lietuvoje praktiškai nėra. O laukas, kur ją galima būtų panaudoti, labai platus: maži atlyginimai, nepakankamos išmokos – vieniša mama su vaiku negali pragyventi už 400 eurų per mėnesį. O taip pat ir viešųjų erdvių privatizacija, išsilavinimas, sveikatos apsauga ir t.t.

Baisu pasakyti, kad blogai gyveni. Iškart girdi: „Ką, tu nedirbi? Gyveni už valstybės pinigus? Išlaikytinis? Ak tu, šiukšle!“. Visas mūsų visuomeninis gyvenimas vyksta Facebook, ir hashtagai naudojami slopinimui ir žeminimui, netgi pjautynėms. Prastų konotacijų kūrimo kultūra stipriai paplito, nežinau, kaip tai sustabdyti, gal grąžinus knygas.

Tave žemins, jei pasakysi, kad neturi pinigų. Nors dirbi daug valandų, tave išnaudoja, kaip arklį, bet vis tiek tų pinigų nepakanka pragyvenimui. Eini į parduotuvę, ir negali nieko nusipirkti. Jeigu žmogus emigruoja, jis išdavikas.

Šios socialinės grupės, gyvenančios žemiau jūros lygio, didesnės už nacionalines mažumas, jose susitinka skirtingi įvairių mažumų atstovai. Tai nėra tautinės mažumos problema, tai problema, su kuria gyvena daugybė žmonių. Trūkumas, negalėjimas realizuotis, išlaikyti savo šeimą, susitvarkyti reikalus, kenkia ne tik pačiam žmogui, bet ir valstybei.

O kalbant apie viešąjį išsilavinimą, galima paminėti Portugalijos pavyzdį. Vaikų darželio ar mokyklos lygis turi išaugti tiek, kad būtent ten būtų prieinamas geriausias išsilavinimas, o ne privačiame sektoriuje, kur reikia mokėti savo pinigus. Tai jau kažkoks elitizmas. Tik todėl, kad tavo šeima turi pinigų, tu gauni geresnį išsilavinimą, nes privačiame darželyje ar mokykloje geresni pedagogai?! Ten susipažinsi su savo „klasės” atstovais, privilegijuotais vaikais, kurie elgiasi kitaip, geriau išsilavinę ir kita. Tai didelė neteisybė.

Apie ką drįstame kalbėti, apie ką tylime?

Lietuvoje turime labai daug populistų, kurie sako, ką ir kaip jie padarys, bet nieko nedaro. Jei valdžia supras mūsų gyvenimo realybę – tai jau perpus išspręsta problema.

Mane ištiko šokas dėl akcijos „Laisvę rokenrolui“, prieš naująjį alkoholio įstatymą. Ką žmonės padarė? Jie išėjo gatvėn. Kažkiek tūkstančių. Tačiau kai kalbama apie kažkokią socialinę neteisybę, niekas neišeina.

Dabar tas pats ir dėl marihuanos. Žinoma, aš už žolę. Bet tai kažkoks populistinis žaidimas. Tai ne pats svarbiausias klausimas, kurį reikia spręsti. Tai aišku labai rimtas klausimas jauniems žmonėms: gali atsidurti kalėjime. Bet stumti būtent šitą įstatymą – skurdus pasirinkimas. Man skaudu į tai žiūrėti. Lietuvoje pats didžiausias savižudybių skaičius Europoje, socialinė nelygybė ir diskomfortas. Tai giluminės problemos, stigmatizuotos, apie kurias nevalia kalbėti. Rizikos grupės: moterys, jaunos moterys, vyresnės. Žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos dėl valstybės problemų. Tai diskriminuojamos grupės, ir tai ne mažuma.

Kas yra sėkmė?

Atsitiktinumas. Tau sunku ir staiga kažkas atsitinka ir tau pavyksta. Tačiau toks sėkmės apibūdinimas tinka turbūt tik menininkams. Jokiu būdu jis negali būti naudojamas valstybės valdyme.

Kas yra valstybės sėkmė?

Laimingi piliečiai.

Lietuva šiuo atžvilgiu – sėkminga šalis?

Aš tik vienas pilietis. Negaliu apibendrinti. Bet aš nelabai laimingas*.

* kaip pilietis. Nes Denisas Kolomyckis labai laimingas žmogus.