Inesa Malafej

„Čia jaučiuosi gerai įsitvirtinusia viešnia“

Sulaukusi trisdešimties, Inesa Malafej jau pagyveno skirtingose urbanistinėse ir akademinėse, bei skirtingų kalbų ir amžiaus terpėse. Ji gimė ir augo Pabradėje, ant Žeimenos kranto (nedidelis miestelis Švenčionių rajone, 40 km nuo Vilniaus, gyvena apie 6 tūkst. gyventojų), baigė lietuvišką Pabradės „Ryto“ gimnaziją, įstojo į dizaino specialybę Vilniaus dailės akademijoje. Pirmame kurse ji sutiko Arūną, savo būsimą vyrą ir įvairių kūrybinių projektų bendraautorių. Jiems neseniai gimė sūnus.

Ketvirtame kurse Inesa kartu su vyru išvyko mokytis į Suomiją, į nedidelį Lahti miestą (apie 100 tūkst. gyventojų) pagal „Erasmus+” programą. Grįžusi į Lietuvą, 2011 m. pora apsigynė diplominį darbą, pelniusį iF Design Award apdovanojimą ir vėliau išsivysčiusį į baldų gamybos liniją „Emko“. 2012 metais jie įstojo į Danijos Karališkąją dizaino akademiją Kopenhagoje. Besimokydama Danijoje, Inesa pusei metų buvo išvykusi į kitą nedidelį miestelį Zelbą, Vokietijos ir Čekijos pasienyje (16 tūkst. gyventojų) atlikti praktikos porceliano gamykloje „Rosenthal“. Baigę Danijos akademiją (DOT apdovanojimas už diplominius darbus), Inesa su vyru grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. Šeima įkūrė savo įmonę „Etc. etc“ ir užsiima pramoniniu dizainu.

Pabradėje Inesa lankė menų mokyklą, kuri, anot pašnekovės, padarė teigiamą įtaką jos kūrybai. Vienas būsimos dizainerės baigiamųjų darbų buvo kartoninė mašina, skirta animaciniams kadrams žiūrėti. Sukant specialią rankenėlę iš nupiešto kavos puodelio kilo piešti garai. O Lietuvos šimtmečiui skirtoje parodoje „Taikomoji dailė ir dizainas 1918-2018“ buvo eksponuojami Inesos keramikos eksperimentai atspausdinti 3D printeriu ir „Naivioji“ kėdė. Nacionalinės dailės galerijos parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018” kuratoriai paprašė kitos – „Mano skaitymo kedės“. „Tačiau išliko tik jos prototipas, ir mes ją sudėvėjome, teko duoti kitą kūrinį“, – juokiasi Inesa.

Šįsyk, iš tikro arbatos puodelio kyla tikri garai, o aš paprašiau Inesos palyginti viską – santykius, būsenas ir kelius. Šiam pokalbiui Inesa pasirinko lietuvių kalbą.

Ką atradоte Vilniuje?

Atvykus iš Pabradės, Vilnius tapo atradimų miestu. Jis tapo man viskuo. Čia sutikau savo būsimą vyrą. Tai pakeitė mano gyvenimą. Mes pradėjome dirbti kartu. Visada norėjome grįžti į Vilnių. Tai mūsų svajonių miestas, kuriame galima dirbti ir patogiai įsikurti.

Palyginus gimtąją alma mater su suomiška?

Lahti yra mažas miestelis nutolęs apie 100 km nuo Helsinkio, kaip Panevėžys, kuriame mes dabar ir gyvename. Tenykštis nedidelis universitetas suteikė mums labai daug techninių ir praktinių galimybių. Turėjome prieigą prie visų dirbtuvių, visas medžiagas. Tai buvo taip nauja, nes tuo metu (2010 m. – red.) Vilniaus akademija nieko panašaus neturėjo. Nebuvo nei medžio, nei aliuminio, nei keramikos dirbtuvių. Dabar yra, ir net geresnės nei Suomijos Lahti.

Kas Danijoje buvo visiškai kitaip nei pas mus?

Mums atrodė, kad važiuojame į kitą pasaulį. Bet dabar nepasakyčiau, kad jis labai skiriasi nuo mūsų. Nebent institucijų darbas ir sąmoninga pagarba vienas kitam.

Danijoje žmonės labai politiškai korektiški, mandagūs. Man patiko, kad nesvarbu kokia tavo padėtis, visi su tavimi elgiasi labai geranoriškai. Jei ko paklausi, tau būtinai viską paaiškins ir papasakos. Jie visada tave priima tokį, koks esi. Lietuvoje paprastai galvoji, kaip tu atrodai, kaip apsirengęs. Danijoje man tai visiškai nerūpėjo. Kita vertus, politkorektiškumas bendravimą paverčia ne tokiu atviru ir tikru. Tarytum egzistuoja kažkoks standartas: tu visada žinai ką gausi, tik nežinai, ar gausi tą „tikrą“ žmogų. Danijoje žmonės aiškiai neparodo – ar tikrai jiems patinki?

Lietuvoje dėstytojai dažniausiai yra linkę lyginti studentus: tu darai šiek tiek geriau, tas šiek tiek blogiau. Danijoje to nebuvo. Studentų pasiekimai skirtingi, tačiau bendraujama su visais vienodai pagarbiai.

Kai Lietuvoje skambini į kokią nors instituciją, jautiesi lyg kažko prašydamas. Kai tą patį darai Danijoje, išgirsti: „Šaunu, kad paskambinai, labai ačiū, mums labai malonu tave girdėti, kuo galime padėti?“.

Ar parsivežėte šį danų politkorektiškumą?

Gal ir tapau mandagesnė, tačiau štai ką tikrai prigriebiau: kai skambinu į kokią nors Lietuvos instituciją, reikalauju tokios pat pagarbos, kurią jausdavau visur Danijoje. Ir kartais ją gaunu. Reikia to norėti. Tu žinai, kad tau priklauso, bet tas pojūtis atėjo tik po Danijos: „Prašyčiau padėti, nes jūs dirbate mums“.

Kuom dar ypatingas danų gyvenimo būdas?

Vaikai ir dviračiai. Vaikai ten auklėjami kitaip. Suprantu, iš kur atsiranda ta pagarba vieni kitiems. Mes gyvenome viename name kartu su šeimomis auginančiomis vaikus. Aš stebėdavau, kaip jie žaidžia kieme, rytais su jais susitikdavome. Be to, visi ir visur mina dviračius. Ir maži vaikai taip pat. Ten saugu važinėtis dviračiu. Tėvų minios rytais ant dviračių veža vaikus į darželį. Po tris vaikus ant vieno dviračio, priekyje ir gale.

Viešojo transporto Pabradėje nėra, tačiau ištįsusiame nedidelių namų miestelyje dviratininką retai sutiksi. Kodėl?

Tarp Vilniaus ir Švenčionių ganėtinai judrus kelias. Sąlygų saugiai važiuoti dviračiu nėra. Ir nepatogu. Vaiko į gatvę su dviračiu neišleisi. Tie, kas iš Vilniaus važiuoja automobiliu, nelabai ir pristabdo, nesupranta, kad čia žmonės gyvena.

Ką jūs asmeniškai atradote Vokietijoje?

Aš patekau tarp visiškai kitos kartos žmonių. Visi buvo dvidešimčia metų vyresni už mane. Dirbau su kolega, kuriam buvo 60. Nepajutau apskritai jokio amžiaus skirtumo. Tai keičia tavo sampratą apie savo ir kito žmogaus amžių.

Ar norite pabėgti nuo Pabradės?

Aš nuo Pabradės nebėgu, bet nuo sovietinės buities, baldų, kurie supo nuo vaikystės, – taip. Labiau norėjau tos įtakos atsikratyti, nei kūrybiškai ją apdoroti. Nors iki galo jos ir neatsikratysi. Norėjau išmokti tų dalykų, kurie daromi Skandinavijoje, pasisemti kito pasaulio patirties.

Ko jums ten itin trūko?

Pabradėje visada trūko gerų mokytojų, tiek mokykloje, tiek artimoje aplinkoje. Žmonių, kurie prisidėtų prie tavo asmenybės ugdymo, teigiamai paveiktų tavo gyvenimą. Visuomet ieškojau gyvenimo mokytojų. Meno mokykla Pabradėje man suteikė labai daug. Turėjau labai gerus mokytojus, kurie padarė man didelę įtaką. Kuo daugiau tokios įtakos, tuo geriau. Ir dabar reikėtų pritraukti ten žmonių.

Jaučiatės ruse ar lietuve? Gal tai keitėsi laikui bėgant?

Niekada iki galo nesijaučiau nei lietuve, nei ruse. Tai toks limbo. Iki 16 jaučiausi ruse. Bet rusų kalbos niekada nesimokiau ir gailiuosi. Mokiausi lietuviškoje mokykloje. Namie su tėvais kalbėdavomės rusiškai. Su patėviu, kažkur nuo 12 metų – lietuviškai. Buvo toks laikotarpis, kai rusiškai kalbėti buvo lengviau.

Mano vyras lietuvis, mes bendraujame lietuviškai, ir dabar jaučiuosi lietuve. Tačiau kartais atsitinka, kad atsikeliu vidury nakties (pati po to neatsimenu), o vyras vėliau pasakoja, kad kalbėjau su juo rusiškai, o jis nieko nesuprato. Dabar jau šiek tiek pramoko, su mano tėvais tenka bendrauti rusiškai. Ir jo tėvai puikiai kalba rusiškai. Arūno tėtis kilęs iš Sibiro, ten buvo ištremti jo tėvai. Jis grįžo į Lietuvą, tačiau mokėsi Rusijoje. Mano tėtis gimė Lietuvoje, bet jo tėvai atvažiavo į Lietuvą iš Baltarusijos. Patėvis – lietuvis. Mano mama save laiko lenke, bet kalba rusiškai. Jos tėvas lietuvis, o mama lenkė.

Kalba pakito, o jūs – tas pats žmogus?

Manau kad ne, kitas. Kai kalbu lietuviškai, kitaip jaučiuosi. Tuomet aš apskritai lengvesnė, švelnesnė, malonesnė. Kai kalbu rusiškai, taip nesijaučiu, atrodo, jog esu sunkesnė asmenybė, sunkesnis žmogus. Tikriausiai turiu keletą tapatybių, kurias galiu perjunginėti. Kai kalbu lietuviškai, jaučiuosi lietuve. Bet kai pradedu kalbėti angliškai, visgi netampu angle. Angliškai man kalbėti sunkiau, nei rusiškai, bet man atrodo, tai ne kalbos, o būtent tapatybės problema. Rusų kalbos sudėtingumas slypi kitur. Ši kalba man turi vidinės svarbos. Rusų kalba ir rusų literatūra leidžia išsivaduoti, pabėgti nuo nuovargio. Kai buvau Suomijoje ir Danijoje, kartais net įsijungdavau „Laisvės“ radiją (Laisvosios Europos radijo (RFE/RL) transliacijas rusų kalba – red). Toks perėjimas į kitą save, būdas atsipalaiduoti.

Kodėl rusų kalba jus taip stipriai veikia?

Paauglystėje skaitydavau rusiškai. Ir dabar stengiuosi kartais skaityti, kad nepamirščiau kalbos. Daug skaitau angliškai. Angliškai skaityti man net lengviau, bet rusišką tekstą aš įsisąmoninu per kitą prizmę, giliau… Neseniai skaičiau Nabokovą rusiškai. Buvo sunku. Vėliau sužinojau, kad jis tą knygą iš pradžių parašė angliškai, o po to išvertė į rusų. Galiausiai pusę knygos perskaičiau rusiškai, o kitą pusę angliškai. Apskritai, angliškai skaityti man buvo lengviau, o rusiškai patiko labiau – angliškai jaučiau mažiau teksto aštrumo.

Ką atsakytumėte, jei jus pavadintų asimiliavusia arba asimiliuota?

Kadangi aš niekada nejutau, kad Rusija – mano žemė, tai niekada ir nesijaučiau kažką praradusi. O prie rusų kalbos visuomet vienaip ar kitaip grįždavau. Kai važiavau į Suomiją ir Daniją, pajutau, kad Lietuva – tai tokia kryžkelė tarp Šiaurės ir Pietų Europos. Mes suvokiame, kas yra Rusija, o kartu ir tai, kas yra Šiaurės Europa. Suprantame abi šias kultūras. Turime tokį kontekstų vertėjo statusą. Rusų kalbos mokėjimas ir rusų kultūros suvokimas labai padeda, su šiais dalykais niekuomet nesiskirsiu.

Ar teko jums, jūsų giminaičiams, draugams Lietuvoje susidurti su nedraugišku požiūriu į save dėl tautinės tapatybės?

Su neigiamu požiūriu į rusus Lietuvoje man susidurti neteko. Visi pažįstami žmonės, kurie mokėsi rusiškoje Pabradės mokykloje („Žeimenos“ gimnazija, kurioje mokoma rusų ir lenkų kalbomis – red.), visai sėkmingai įsitvirtino gyvenime. Kai kurių kalboje juntamas nedidelis akcentas, bet nepastebėjau, kad būdami profesionalais, jie nukentėtų Lietuvos darbo rinkoje. Bent jau tai neaktualu mano kartos žmonėms. Gal vyresniems žmonėms sunkiau, bet juos dažnai nepagrįstai nuvertina, kaltina tuo, ko jie nepadarė.

Jūsų mama žiūri rusišką televiziją?

Mama žiūri, bet kuom ji man patinka, – jos tai neįtraukia. Mama turi draugų, kurie atvažiuoja į Lietuvą iš Murmansko. Jie, beje, net čia, Lietuvoje bijo garsiai kalbėti, lyg jų kas slapčia klausytųsi. Nuo politinės situacijos priklauso jų verslas, tačiau savo aplinkoje jie nieko nekritikuoja. Jie beveik kiekvieną vasarą atvažiuoja į Lietuvą. Net puoselėja mintį persikraustyti čia gyventi, bet kol kas nesiryžta. Bendraudama su tais draugais mama supranta, kad televizorius rodo ne visą tiesą.

Kaip jus jaučiatės Lietuvoje?

Ilgą laiką paso skiltyje „tautybė“ buvo padėtas brūkšnys. Jaučiuosi lietuvė, noriu Lietuvoje investuoti savo jėgas ir laiką, bet šaknys nečionykštės. Jaučiuosi gerai įsitvirtinusia viešnia. Sutinku, kad atsiradus vaikui, tas jausmas gali pasikeisti, vaikai padeda įleisti šaknis. Ir vyras taip pat.

Ką reiškia būti lietuviu?

Tai tavo aplinka, apsuptis, tavo žmonės. Neturiu tokio romantinio santykio: „Štai ji, Lietuva!“ Gerbiu žmones, kurie čia gyvena ir dirba. Suprantu, jog esu šio proceso dalis. Dėl to ir esu lietuvė.


Kita istorija:

Maksimas Zacharovas