Kristina Sagaidak baigė Vilniaus universiteto vokiečių filologijos bakalauro ir Vytauto Didžiojo universiteto socialinės antropologijos magistro studijas, stažavosi Vokietijoje, dirba vokiečių kalbos mokytoja VGTU inžinerijos licėjuje. 2017 metais buvo nominuota Bendruomeniškiausio Vilniaus mokytojo apdovanojimui kasmet vykstančiuose geriausio miesto mokytojo rinkimuose „Gintariniai sparnai“. Taip pat ji dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ interneto platformos „Nepatogaus kino klasė“ metodininkė, gausybės socialinių iniciatyvų dalyvė, žmonių ir gyvūnų teisių sergėtoja. Kalba rusiškai, lietuviškai, vokiškai ir šiek tiek prancūziškai. Mėgsta giedoti lietuvių liaudies dainas ir keliauti autostopu, tokiu būdu keliavo po Europą, o taip pat Gruziją, Kazachstaną ir Kirgiziją.
Kristina patraukė projekto „Tapatybė“ dėmesį ne tiek savo slaviška pavarde, kiek savo nuoširdžia ir drąsia žinute socialiniame tinkle „Facebook“, kuria ji paaiškino savo dalyvavimą socialiniame projekte „Devynios liepos“. „9 liepos“ – tai 9 merginos, neprofesionalios atlikėjos, kurios gieda lietuviškas sutartines. Gyva, daugiausia moteriško polifoninio dainavimo tradicija atsirado dar iki-krikščioniškais laikais Lietuvos šiaurės rytuose, ir ėmė pamažu nykti įsigalint krikščionybei, su kuria ir paplito mūsų veikėjos vardas – Kristina (iš gr. Χριστός – krikštijantis). Projektas, pasak iniciatorių, apjungia epochas, o taip pat ir skirtingų etninių grupių, tikėjimo ir patirčių, profesijų atstoves, tarp kurių startuolio įkūrėja, fizikė, mūsų mokytoja ir kitos šešios labai skirtingos moterys. „Šios senovinės dainos tirpdo skirtumus, o giedoti ir jausti jas gali kiekvienas“.
„...esu šiame klipe, – rašo Kristina kitą dieną po klipo publikacijos. – Kas mane pažįstate, žinote, kad esu iš rusakalbės šeimos (mano net tautybė gimimo liudijime yra „rusė“), mano močiutės yra atkeliavusios čia iš Rusijos ir Latvijos, turiu ukrainietišką pavardę. Tad visas (romantizuotas) lietuviškumas man visada buvo ir yra jautri tema, ypač, kai griežtai apeliuojama į kultūrinį ir etninį vientisumą - „mūsų protėviai mūsų žemėje darė taip ir anaip“. Štai, kas tada sukasi mano galvoje – „kraujas ir žemė” (ir mano paauglystės draugai, su kuriais domėjausi folku, kol jie nevirto visiška alt right ir kuriam laikui atmušė norą domėtis folku). O aš niekad nesijaučiau nei rusė, nei lietuvė, nei latvė. Etnine prasme jaučiuosi įvairių istorijų nešiotoja, keisto atsitiktinumo dėka gimusi dabartinės Lietuvos teritorijoje (kur ir gyvenu, nes man čia patinka). Ir man tai patinka. Patinka, nes atspindi besikeičiantį pasaulį – keliaujančius, savo likimą keičiančius žmones ir net patinka nesijausti, kad esu kažkas fiksuoto – manau, dauguma šiuolaikinių žmonių šiek tiek nežino, kas jie tokie yra, o aš tuo ypač mėgaujuosi. Man patinka būti ir niekuo, ir viskuo po truputį.“
Praėjus beveik metams, Kristina teigia, jog pakartotų šiuos savo žodžius. O į netikėtą prašymą negalvojant atsakyti, kuri iš tų 9 liepų ji pati, juokdamasi atsakė, kad penkta.
Ar seniai domitės sutartinėmis?
Pradėjau dainuoti sutartines 15-16 metų, dar Klaipėdoje, mes turėjome savo mėgėjų grupę sudarytą iš moksleivių ir studentų. Aš ten buvau vienintelė etninė nelietuvė, bet žmonės mane gerai priėmė. Mes savarankiškai mokydavomės, klausydavomės įrašų. Kelis metus atlikdavome senovinius ritualus, domėdavomės pagonybe. Po to visa tai kažkaip užsimiršo. Vėliau, jau Vilniuje vaikščiodavau į sutartinių užsiėmimus Vilniaus dailės akademijoje, juos veda Gediminas Žilys iš grupės „Skylė“. O štai praeitą vasarą atsirado projektas „9 liepos“. Iš pradžių norėjome ir daugiau klipų, bet kol kas yra tik vienas. Gal kažkas kitas pagriebs tą idėją. Dabar mes tiesiog kartais susitinkame, giedame, bendraujame, – 9 merginos feministės.
Tai jūs iš Klaipėdos? Rusė?
Taip, aš gimiau ir iki mokyklos baigimo gyvenau Klaipėdoje. Bet čia tas atvejis, kai visko daug primaišyta. Viena senelė iš Briansko apskrities (Rusija), kita – iš Latvijos kaimo. Sovietmečiu jos ištekėjo Lietuvoje. Tėčio mama laiko save latve, bet namie kalbėdavo rusiškai, nes jos jau niekas nebesuprasdavo. Mano tėtis moka latviškai, bet kalbėti šia kalba tenka retai, tik lankant gimines Latvijoje. Sovietų Sąjungoje visi kalbėdavo rusiškai. Abu mano seneliai gimė Lietuvoje. Ukrainietiška pavardė atiteko iš prosenelio, bet jo istorijos aš nežinau. Šeimoje visų bendra kalba buvo rusų. Tik su broliu tarpusavyje kalbėdavomės lietuviškai, abu lankėme lietuvišką mokyklą. Aš gimiau 1989 metais, brolis – 1991. Mūsų draugai daugiausia kalbėdavo lietuviškai. Pasirodo, visa mūsų rusiška giminė norėjo, kad mama leistų mus į rusišką mokyklą, kad išsaugotume rusų kalbą. Bet ji suvokė, kad po to mums teks mokytis ir dirbti Lietuvoje, tad mes lankėme lietuvišką mokyklą, ir aš džiaugiuosi šiuo jos sprendimu. Būtent mokykloje ir prasidėjo mūsų tapsmas labiau lietuviais.
Į slavišką pavardę mokykloje kreipdavo dėmesį?
Mokykloje yra buvę konfliktų dėl tautybės. Jau nuo pirmos klasės. Mūsų klasės auklėtoja buvo lietuvė, ir, kaip man dabar atrodo, nacionalistė. Tą istoriją girdėjau iš skirtingų, mamos ir tos auklėtojos, pasakojimų, dvi skirtingas versijas. Tai nutiko prieš Kalėdų eglutės šventę, tėvai rinko pinigus šventei. Mama pastebėjo, kad auklėtoja rinko daugiau pinigų, nei išleido mokyklos reikmėms, ir prakalbo apie tai per klasės susirinkimą. Po to mokytoja inicijavo mano boikotą. Uždraudė kitiems vaikams su manimi kalbėtis, nes aš, neva, rusė, ir todėl išdavikė. Ji pareiškė, kad rusiškai mūsų mokykloje niekas nekalbės. Beje, būdavo, kad mes kartais su kita klasioke tarpusavyje kalbėdavomės rusiškai. Bet ji apskritai uždraudė kalbėti su manimi klasėje, bet kokia kalba. Tokią psichologinę traumą mes visi patyrėme. Mama mane pervedė į kitą klasę ir ten viskas susitvarkė, mokytoja buvo dėmesinga ir gera. Net tos pirmosios mokytojos vardo neprisimenu. Gal ir gerai, nes ieškočiau jos, norėčiau pasikalbėti. Ji visus, kas kalbėdavo rusiškai, laikė išdavikais.
Mama mokėjo lietuvių kalbą?
Mama kalbėdavo lietuviškai. Bet dabar kalba su klaidomis, nes seniai gyvena Vokietijoje. Ji išvažiavo ten dirbti, nes Klaipėdoje negalėjo rasti darbo, o ant pečių du vaikai – man buvo 15, o broliui 13, kaip tik atėjo krizė, tapo labai sunku. Su tėčiu išsiskyrė, kai man buvo pusantrų metų, netrukus po to kai gimė brolis. Mus su broliu prižiūrėjo močiutė. Rusė močiutė. Todėl manyje rusiškumas stipresnis už latviškumą. Rusė močiutė praktiškai tapo man kaip mama.
Ir po to jums daugiau neteko susidurti su nacionalizmo apraiškomis?
Tik minimaliai. Buvo keli klasiokai nacionalistai. Vienas išaugo ir netgi tapo skinhedu ( angl. Skinheads, nuo „skin“ – oda, „head“ – galva – neonacistinis judėjimas), vilkėdavo bomberį (skinhedai-nacistai avi aukštus kerzinius batus, dėvi marškinėlius ir džinsus ar kamufliažines kelnes, striukes -„bomberius“). Kurį laiką sėdėjo su manimi prie vieno suolo, būdavo kad „stumdavo“. Bet apskritai nedaug pasitaikydavo tokių konfliktų. Ir kuo toliau, tuo jų buvo mažiau.
Ar jūsų pažymių nepaveikė tai, kad esate iš rusakalbės šeimos
Visi net juokaudavo, kad aš lietuviškai mokausi geriau, nei lietuviai. Gerai rašydavau diktantus, rašinius ir kita. Po to įstojau į vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Mūsų kurse buvo kelios rusakalbės merginos. Tačiau bendravimas stiprėjo ne tautybės, bet asmeninės simpatijos ar antipatijos pagrindu.
Ką žiūri jūsų močiutė per televizorių?
Močiutė žiūri visus rusiškus kanalus. Net pyko, kai kažkokį kanalą uždarė dėl propаgandos.
Namie būna ideologinių kivirčų?
Kivirčų stengiuosi vengti, nes močiutė labai įsižeidžia. Kad ir apie Ukrainą. Aš greitai atlyžtu, o ji nelabai: „Tu mane taip vakar nuliūdinai, aš net verkiau“. Ji pati nepradeda. Aš kartais nesusilaikau, kai būnu Klaipėdoje. Matau, ką ji žiūri ir sakau: „Močiute, na kam tu tai žiūri? Visi pasaulio televizijos kanalai praneša, kad tai buvo taip ir anaip“. Bet paprastai stengiuosi nekomentuoti. Ji juk nieko kito nemato. Močiutė mane myli, tik kai kurias temas reikia apeiti. Manimi ir broliu ji didžiuojasi. Jis taip pat mokytojas, anglų kalbos, dėsto Japonijoje.
Ar teko jums būti močiutės gimtinėje?
Keturis kartus ten buvau: septynerių, po to keturiolikos, prieš 2 metus, kai man buvo 25, ir neseniai. Nykoka ten, liūdna. Tame miestelyje gyvena apie 30 tūkstančių gyventojų. Seni mediniai namai. Ir žmonės sunkiai gyvena. Jei močiutės sesuo neaugintų vištų ir ožkų, jai būtų sunku pragyventi. Pensija 80 dolerių, o maisto kainos beveik kaip pas mus. Nepajutau efekto, kad galima visko prisipirkti. Truputį pigiau, bet ne 3-4 kartus. Mūsų visi klausinėdavo: „Kaip jūs ten, Europoje?“ Ne Lietuvoje, bet būtent Europoje.
Neseniai rašėte: „Beveik visi, susipažindami, baisiai nustemba, kai sužino, kad esu mokytoja. Bet kodėėėėėl??? Iki šiol nesuprantu. Nepaisant to, kad, turiu pasakyti, kad visada mėgaujuosi stebėdama šias keistas žmonių reakcijas į šitą mano „coming out'ą“, tai nepalieka manęs ramybėje. Per laiminga? Per „netradicinė“ mokytojos įvaizdžiui? Per ambicinga mokyklai? O aš sau sakau - esu laiku ir vietoje“. Visi šie klausimai ir šiandien, kaip suprantu, lieka retoriniai?
Taip, bet aš apie tai pastaruoju metu mažiau galvoju ir nebesureikšminu.
Kokių tautybių jūsų kolegos mokytojai? O klasė?
Mokykloje beveik visi mano kolegos lietuviai. Yra rusakalbių vaikų. Ir žurnale matyti, kad kiekvienoje klasėje yra po kelis mokinius su slaviškomis pavardėmis. Kai per pamoką lyginame kokį nors vokiečių kalbos fenomeną, pabandome išversti į rusų kalbą. Kartais girdžiu, kad kalbasi tarpusavyje rusiškai.
Ar moksleiviai aptarinėja politiką?
Apie politiką moksleiviai kalba retai. Pradeda maždaug 9 klasėje, bet daugiausia apie Ameriką, Trumpą, jiems šis naratyvas suprantamesnis. Apie Rusiją retai. Dėl propagandos juos perspėja ir tėvai, ir mokytojai, o ką konkrečiai daryti, niekas jų nemoko. Nežinau, ar jie apskritai supranta, kas yra propaganda.
O pati, ar dalyvaujate politiniame gyvenime?
Kartais dalyvauju protestuose, akcijose, pavyzdžiui, už gyvūnų teises. Einu į mokytojų protestus. Protestavau prieš naujajį Darbo kodeksą 2016-tais (galiausiai Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė vetavo naująjį DK grąžino Seimui tobulinti – red.) Kudirkos aikštėje, prie Vyriausybės. Pastatėm palapinę. Mus tuomet vadino „vatnikais“. Sakydavo, kad mums moka. Apskritai, po visų protestų, kuriuose dalyvavau, anksčiau ar vėliau iškildavo tas naratyvas: „Jie čia, be abejonės, dykai nesėdėtų, jiems Rusija moka, Kremlius“. Tie žmonės buvo labai nepakantūs, lengviau klijuoti etiketes, nei gilintis.
O kaip dėl moksleivių pakantumo?
Moksleiviai ganėtinai tolerantiški, progresyvūs ir LGBT, ir kitų dalykų atžvilgiu. Ši karta laisvesnė už visas kitas, nes juos ugdo internetas, jie žiūri tą patį, ką ir mes, suaugusieji. Feminizmą jie priima kaip natūralų dalyką. Na, bent jau mūsų mokykloje. Vyresni mokiniai ir net kai kurie septintokai žiūri Youtube kanalus, kurie ir man įdomūs, pavyzdžiui, apie socialinius mitus „Adamas viską sugadina“ (angl. Adam ruins everything). Labai geras populiariojo mokslo kanalas – pasakoja apie mitus, paremtus įvairiais tyrimais. Kai kuriems moksleiviams patinka šių laikų aktualijas perteikiantys serialai. Vienas jų – „Rikas ir Mortis“ (angl. Rick and Morty), mano mėgiamiausias, skirtas suaugusiems, jame daug visokių aliuzijų. Lietuvos ateitis labai tolerantiška ir intelektuali.