Maždaug prieš ketvirtį amžiaus vienas ukrainietis, žurnalistikos studentas kartu su draugais atvyko į Kijevo geležinkelio stotį ir kasoje paprašė: „Mums, prašom, bilietą į Kaziuką“. Po to jis atsidūrė Vilniuje ir apsistojęs nakvynei studentų bendrabutyje, sutiko kerinčią žurnalistikos studentę lietuvaitę. Netrukus jie susituokė ir tapo mūsų pašnekovės Klaudijos Matvejevaitės tėvais. „Kaziukas tuomet buvo jaunųjų intelektualų susitikimo vieta. Panašu, kad visiems ji buvo žinoma“, – mergina supažindina mus su mėgstamiausios šeimos istorijos aplinkybėmis. – Paprastai moterys išsikrausto į kitą šalį dėl meilės. O mano tėtis dėl meilės mamai atsikraustė į Lietuvą“.
Klaudija baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros bakalauro studijas. Kuomet ji dar studijavo trečiame kurse, jos kursinis darbas „Paskutinė diena’’ – šeimyninė istorija – tapo Europos šalių kino forumo „Scanorama“ (2017) „Naujojo Baltijos kino“ konkursinės programos nugalėtoju, o Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje (2018) buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu. „Mano diplominis darbas irgi apie šeimą, kurioje daug melo, berods nekalto, bet prie gerų dalykų neatvedančio. Tikra tiesa, visų pirma domiuosi labai artimų žmonių santykiais“, – sako Klaudija.
Papasakokite apie savo šeimą
Tėtis kilęs iš Pavlogrado, jo mama ukrainietė, o tėtis rusas. Mano mama lietuvė, iš Kauno rajono. Taigi mano gyslomis teka mažiausiai trijų tautybių kraujas, kiek žinau. Namuose kalbamės lietuviškai, ir su mama, ir su tėčiu. Visuomet žavėjausi tėčiu dėl to, kad jis taip gerai išmoko kalbą , kad net nesijautė akcento. Žmonėms net mintis į galvą nešauna, kad jis – gimė ir užaugo ne čia. Tėtis kartu su mama režisuoja televizijos laidą „Kelias į namus“, bendrai kuria dokumentinius filmus. Mama daro religines laidas LRT, leidžia vaikišką žurnalą „Bitutė’’.
Ar jūsų slavų kilmės tėtį gerai priėmė lietuvių šeima?
Tautybė buvo visai nesvarbi. Mano senelis ir močiutė labai atviri žmonės, priėmė jį lengvai ir be išankstinių nuostatų.
Jūsų šeimoje buvo tremtinių?
Senelės brolis, jis mirė apytiksliai prieš 5 metus. Jis patyrė tremtį ir netgi parašė atsiminimų knygą.
Jūs kalbėdavote rusiškai?
Kalbėdavau, kol buvo glaudesnis ryšys su giminėmis iš tėčio pusės. Kai aš buvau maža, lankydavomės pas juos kas kelis metus. O per pastaruosius 7 metus nė karto ten nebuvau. Anksčiau ir jie pas mus į Lietuvą atvažiuodavo. Bet senelis mirė, o senelė silpnos sveikatos. Norėčiau dabar pas ją nuvykti. Rusų literatūra giliau nesidomėjau. Žinau, kad yra Dostojevskis, bet jo kūrinių neskaičiau. Taip jau susiklostė, kad nuo mokyklos laikų man labai patinka XX amžiaus pirmosios pusės amerikiečių gotikinė literatūra, – Kapote, Folkneris, MakKallers. Labai konkretūs vardai. Skaitau, man ir baisu, ir nejauku, ir emociškai veikia. Mane įtraukė ir prie kitos literatūros ypatingai nesiliečiau.
O ukrainietiškai?
Niekada nekalbėjau ukrainietiškai, bet visada didžiavausi savo ukrainietiškomis šaknimis. Gal ir juokinga sureikšminti maišytą kraują, bet aš visada maniau, kad kuo daugiau tavyje persipynė šaknų, tuo daugiau turi galimybių tarsi plėstis iš vidaus, pildyti save ne tik vienos šalies kultūra. Vis tiek yra kažkoks tautinis charakteris, mentalitetas. Todėl, turėdama lietuviškų ir slaviškų šaknų, galiu savyje rasti daug dalykų, būdingų ir tiems, ir kitiems.
O kas būdinga?
Sunku pasakyti. Gal tai stereotipas, jog lietuviai linkę prisitaikyti. Nemanau, kad tai tiesa, bet yra įsišaknijęs toks mitas, kad lietuviai geriau patylės ir tyliai priešinsis, nei garsiai pasisakys. Kiek man teko susidurti su slavais, įskaitant ir čia gyvenančius, jie iškart rėžia, ką galvoja. Su šiuo savo bruožu stengiuosi kovoti. Bandau į viską reaguoti ramiai, bet jeigu susinervinu, tai stipriai įtūžtu. O dabar tiesiog vengiu žmonių, kurie gali išprovokuoti tokį mano elgesį. Jei su kažkuo nesutari, geriau pasitraukti į šalį, nei painiotis į konfliktą.
O kaip įvykiai Ukrainoje atsispindėjo jūsų šeimoje?
Mano tėtis anksčiau nebuvo politiškai aktyvus, bet kai prasidėjo Maidanas, jis žiūrėjo tų įvykių tiesiogines transliacijas 24 valandas per parą. Nuo to laiko ir neatlyžo. Ėjau naktį miegoti ir mačiau, kaip tėtis dvi dienas iš eilės be miego sėdėjo prie kompo: žiūrėjo ir žiūrėjo. Berods, man tuomet buvo 17-18 metų. Tas tėčio sėdėjimas prie kompiuterio mane sujaudino labiau, nei visos antraštės apie žuvusius žmones. Tarsi ir smulkmena, bet skausminga.
Su giminėmis iš Ukrainos ir Rusijos dėl politikos nesiginčijate?
Ne. Jie palaiko Ukrainos pusę. Net įvyko viena įdomi transformacija. Aš turiu pusseserę, kuri gyvena Dnepropetrovske. Jai dabar apie 30 metų. Ji visuomet buvo amžinai savęs nerandanti mergina, gražuolė, truputį princesė. Ir niekuomet nepamanytum, jog politiniai dalykai ją galėtų sudominti. Ir štai tėtis man sako, kad ji po visų tų įvykių tapo savanore, praėjo karinį paruošimą, dabar renka aukas ukrainieičių kariams. Kelia į Facebook nuotraukas, kur apsirengusi karinę uniformą. Mane ištiko šokas, kad žmogus gali taip pasikeisti.
Tėtis dar pasakojo apie savo kelionę į gimtąjį miestą prasidėjus tiems įvykiams: „Visas miestas tarsi išmirė. Ir staiga pravažiuoja karinė greitoji pagalba“. Labai keistas jausmas, kai tavo gimtinėje vyksta tokie dalykai. Pakito net ne žmonės, o atmosfera. Atsimenu tą miestą. Visai paprastas: daug pagyvenusių žmonių, turgus, ramu, šilta, saulėta, arbūzai, o dabar kariniai automobiliai važinėja.
O kokia buvo jūsų mokyklos aplinka?
Man labai pasisekė, kad aš nuo septynerių metų mokiausi Čiurlionio menų mokykloje, kur susirinkdavo labai skirtingi žmonės. Ir tai buvo taip natūralu, kad mes į tuos skirtumus nekreipdavome dėmesio. Dabar dažnai kalbama apie patyčias mokykloje. Jeigu klasėje atsiranda kitoks vaikas, kitos tautybės ar dar kažkuo išsiskiriantis, jis iškart tampa atsiskyrėliu. Mūsų mokykloje tokie dalykai nebuvo įmanomi, nes mes visi buvome labai skirtingi ir tai supratome nuo pat ankstyvos vaikystės. Turbūt todėl išaugau be jokių išankstinių nuostatų, taip pat ir dėl tautybės. Niekada net į galvą nešaudavo mintis: „Va, jis lenkas. Va, jis rusas“.
O dėl rusiškos pavardės su lietuviška galūne, niekur neklausdavo kokia jūsų tautybė?
Ne. Bet žmonėms ji tiesiog atrodo labai sudėtinga, ilga, visas dėmesys tenka jos užrašymui. Tėčio pavardė pase užrašyta – Matvejev, Oleksij. Jis prisistatinėja kaip Aleksas. O mane užregistravo Matvejevaite. Nusprendė taip užrašyti, nes vis tiek gyvename Lietuvoje ir mane ruošėsi auklėti kaip lietuvę.
Jūs laikote save lietuve?
Ne. Laikau save viskuo, kas manyje yra, atsižvelgiant į visą „biologiją“. Negaliu pasakyt, kad aš gera ukrainietė ar gera rusė, nes nemoku nei vienos, nei kitos kalbos, ir nesu gerai susipažinusi su jų kultūromis. Žinau apie tai, kas parašyta žiniasklaidoje, ir ką pasakoja tėtis. Norėčiau daugiau domėtis, tai būtų labai natūralu, bet tiesiog trūksta laiko ir energijos. Norėčiau būti geresnė rusė ir ukrainietė. Šiaip pasikapščius 200 metų senumo giminės medyje, galima rasti daug įdomybių. Viena mano pažįstama kuri save laikė grynakrauje lietuve, sužinojo, kad prieš porą šimtų metų jos protėvis buvo gruzinų kunigaikštis.
O kokį įvaizdį lietuvių žiniasklaidoje turi tautinės mažumos, ar ne pernelyg monotonišką?
Aš apskirtai nelabai patenkinta žiniasklaida. Tai žymiai didesnė problema, nei jūs įvardijote. Viskas parodoma labai schematiškai. Nežinau, turim bėdų dėl žurnalistų išsilavinimo, nes beveik kiekviename straipsnyje, kurį skaitau, naudojamos tos pačios apibendrinančios schemos, viskas sudėta pagal kažkokius nustatytus šablonus. Štai – vatnikai, patriotai ar dar kas nors. Ir dar tas besąlygiškas tikėjimas viskuo, ką rašo spauda. Šablonai kelia didžiausią pavojų, kai mes matome ne žmogų, o tik šablonų rinkinį. Žinoma, yra žurnalistų, kurie rašo kitaip, bet jie dažniausiai nepatenka į šalies didžiasias žiniasklaidos platformas.
Nenoriu nieko įžeisti, bet man atrodo, kad tautinė mažuma, tai tokia veikiau dirbtinė sąvoka, reikalinga informacijai pateikti. Pavyzdžiui, naujienose pateikia kažką apie ukrainiečius, ir tada juos vadina tautine mažuma. O tarp žmonių tas skirstymas į mažumas – neegzistuojantis dalykas. Taip, žinoma, yra bendruomenės, kurios susitinka, švenčia savo tautines šventes, bet tai greičiau jų tarpusavio asmeniniai ryšiai, nei kažkoks vienetas, vadinamas mažuma.
O moteriai-režisierei Lietuvoje dažnai tenka susidurti su diskriminacija?
Aš, ko gero, ne pats tinkamiausias žmogus atsakyti į šį klausimą. Į Lietuvos kino centrui neseniai buvo atsiųstas atviras laiškas, kuriuo reikalaujama vyrų ir moterų lygybės kino industrijoje (Laišką pasirašė daugiau nei 900 žmonių – kino profesionalų bei aktyvių piliečių – red.). Manau, kad tai labai graži ir reikalinga iniciatyva. Bet man sunku sieti save su ta problema, nes per visą savo gyvenimą aš nesu pajutusi diskriminacijos dėl to, jog aš moteris. Nesusidūriau su tuo, kad man, moteriai, sunkiau, nei vyrui. Bet aš labai palaikau tuos žmones, kuriems teko susidurti ir su diskriminacija, ir su seksualiniu priekabiavimu.
O ką reiškia būti moterimi-režisiere?
Reikia labai aiškiai suvokti, ko tu nori. Ir tuomet tuomet tavo lytis, neturės jokios ženklios įtakos tavo veiklai. Tai kažkokių charakterio bruožų klausimas. Kalbama, kad moterys gauna mažesnius atlyginimus, nes prasčiau derasi. Manau, iš dalies tai tiesa, galbūt dėl mergaičių auklėjimo. Mergaitėms reikia nuo mažens diegti, kad jos neturi būti gėlytėmis. Aš labai ilgai stengiausi taip save išsiugdyti.
Apskritai kinas labai nelengva profesija. Visų pirma, tai menas, o menininkai visada susiduria su sunkumais. Visų antra, tai labai brangus menas. Paprastai filmai daromi su mažesniu, nei reikėtų, biudžetu, ir tenka kažkaip išsisukinėti. Galų gale, labai stiprios asmenybės renkasi kine, ir moterys, ir vyrai. Žinoma, nelengva, kai visur aplink žmonės su tvirta nuomone. Reikia mokytis įrodinėti savo tiesą.
Apie ką jūsų pirmasis filmas „Paskutinė diena“?
Filmo scenarijus buvo parašytas remiantis Jaroslavo Melniko pasakojimu „Likimų knyga“. Tai ukrainiečių rašytojas. Taip, matyt, neatsitiktinai. Jis prieš daug metų atsikraustė gyventi į Lietuvą. Rašo lietuvių kalba, knygas leidžia čia, Ukrainoje ir, berods, Prancūzijoje. Įdomu tai, kad jis rašo ne gimtąja kalba. Pats verčia knygas į ukrainiečių kalbą. Jo pasakojimas gražiai susisieja su mano šeimos istorija – mano senelė tuomet buvo tarp dangaus ir žemės, ir tai tebuvo laiko klausimas, kada ji išeis. Ji sunkiai sirgo, ir mes jautėmės dviprasmiškai: gaila, kad žmogus išeina, bet tuo pačiu supranti, kad jam pačiam bus geriau. Tu ir bijai, ir lauki to momento. Ir tame pasakojime buvo panašiai.
Dabar, kai atsigręžiu atgal, matau, kad tas filmas ne tiek apie laukimo būseną, kiek apie nesusikalbėjimą, nutylėjimą. Pasakojime veikia šeima – vyras ir žmona, du vaikai. Jie visi slapčia sužino vieni kitų mirties datas. Pirmasis turėjo mirti jų jauniausias sūnus. Nežinia tik kaip ir kurią minutę. Ir visi galvoja, kaip elgtis paskutinę jo gyvenimo dieną. Ir toks nemalonus jausmas, kai visi kažką vienas nuo kito slepia. Ir nori pasakyti, bet tuo pat metu nesiryžta, nežino kaip, todėl pradeda apsimetinėti, tarsi tai būtų normali diena. Ši istorija baigėsi liūdnai. Jie kone patys tapo sūnaus mirties priežastimi.
O jei sumodeliavus tokią situaciją ne šeimos atveju, o visos Lietuvos mastu, neva mes esame tautų šeima, ir šiandien vienas narys turi mirti?
Sunku nutiesti tokią paralelę. Manau, kad asmeniniai ryšiai – svarbiau už viską. Kaip, pavyzdžiui, žmonės, gelbėję žydus. Daugelis gelbėjo po vieną-du, po šeimą, kai kurie daug išgelbėjo, taip ir išgyveno žydų tauta. Tai juk nutiko ne todėl, kad visi vokiečiai gelbėjo visus žydus. Tas vokietis, kuris gyveno toje gatvėje, jo kaimynas žydas, jie buvo draugais, ir jis jį išgelbėjo. Visa prasmė slypi žmogiškoje užuojautoje.
Ar kada nors atkreipėte dėmesį į kino komandos narių pavardes, jos gana įvairiatautės? Kodėl taip yra?
Taip, ir tai ne tik kine, bet ir teatre, ir tapyboje, ir t.t. Galima, žinoma, tik spekuliuoti, kodėl taip. Aš vėl sugrįšiu prie savo tvirtinimo, jog žmogus, kuris turi daug įvairių šaknų, neša savyje tarsi kelias asmenybes, kelis skirtingus charakterius. Ir tai leidžia būti lankstesniu ir geriau suprasti kitus žmones, jausti daugiau empatijos. O mene empatija labai svarbi, kad suprastum, kaip jaučiasi kitas žmogus. Ir tik tuomet gali perteikti kažkokią žinutę kitiems suprantamais būdais. Galbūt tokia ir yra priežastis.
Aš asmeniškai stengiuosi, kad mano kūryba nereikštų vien mano saviraiškos. Labai klaidingas, bet plačiai paplitęs suvokimas, kad menas – tai „iškrova“. Išimti iš savęs ir padėti į matomą vietą. Man atrodo, kad tai labai neteisinga. Tokiu meno supratimu galima stipriai apnuodyti žmonių galvas. Menas yra paveikus, todėl būtina gerai apmąstyti, ką iš savęs išpilti į ekraną arba į galeriją.